Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga

Teisininkas

Padalinių veikla

Šiuo metu naršo

Mes turime 110 svečius online
Straipsnis apie LŠDPS turtą (skelbta "Dialoge")
Ketvirtadienis, 16 Birželis 2011 12:44

Likimo ženklas – „Dalia“

Dalia2Viešoje erdvėje vis dar pasigirsta  interpretacijų bei insuinacijų  Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) turto tema.  Manome, jog  laikas  pateikti išsamesnės bei autentiškesnės informacijos apie šio turto valdymą ir tų ar kitų grupuočių bandymus šį turtą perskirstyti ar užvaldyti.  Savaime aišku, būtina paaiškinti ir priežastis, sudarančias galimybių tokiems konfliktams kilti, juo labiau kad žala, kurią tai daro profesinių sąjungų judėjimui, - neišmatuojama.

 

  

Užsimota plačiai, padaryta klaidų

Pirmiausia tenka pripažinti, jog LŠDPS, užsimodama tokiai plačiai ūkinei veiklai ir pasitikėdama įstatymų teikiamomis garantijomis, vis dėlto padarė rimtų vadybinio pobūdžio klaidų. Kaip tik jomis ir piktnaudžiauja buvę LŠDPS štabo žmonės, kurie asmeninių ar grupinių ambicijų skatinami, eskaluoja šias klaidas viešojoje erdvėje, o, pralaimėję ginčą organizacijos viduje, smunka iki įskundinėjimo teisinėms institucijoms. Taip, deja, elgiasi buvę LŠDPS pirmininko pavaduotojai Audrius Jurgelevičius (2007 metais nuo LŠDPS atskilusio darinio - dabartinės Lietuvos švietimo profesinės sąjungos vadovas) ir  Eugenijus Jesinas (LŠDPS Žemaitijos regioninio susivienijimo vadovas),  bet kuria kaina siekę ar siekiantys pergrupuoti profesinių sąjungų galias, patenkinti savo ir tam tikrų grupuočių ambicijas, o gal ir egoistinius interesus.

Tačiau šio straipsnio skaitytojui nesiūlau ieškoti jame kokios nors paslėptos intrigos. Tokios intrigos greičiau derėtų ieškoti ten, kur juodųjų technologijų ruporais platinamas kad ir toks melas: „Prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimai nusikalstamos A.Bružo veiklos“.

Išties, kodėl pateikiamas kaip tik toks formulavimas? Juk dėl mano asmeninės veiklos nėra pradėta jokio tyrimo. Nebuvo tokio tyrimo pradėta ir pagal A.Jurgelevičiaus skundus, - paprasčiausiai nerasta teisinio pagrindo. Dabartiniuose sensacijomis piliečius maitinančios žiniasklaidos pranešimuose, kaip ir iki tol, nelieka nieko kita, kaip tik apsidrausti žodeliu „galimai“.

Tačiau metas eiti prie faktų. Faktų bei datų, šio straipsnio autoriui primenančių ne vienerių metų nervinės įtampos ir prakaito lydimą darbą siekiant įgyvendinti sumanymą (deja, žlugusį) materialiai sustiprinti tada dar stipriausią ir įtakingiausią šalyje profesinę sąjungą, - beje, tokia išlikusią iki dabar.

Vizija: pakelti darbuotojų atstovavimą į aukštesnį lygmenį

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo ir yra aktyvi pedagogus ginanti struktūra, nepriklausanti nuo politinių ir konjunktūrinių vėjų. Vargu ar mokytojai turėtų tai, ką turi šiandien, jeigu ne LŠDPS veikla atgautos Nepriklausomybės metais. Aktyvi, savarankiška, neretai ir valdžiai nepaklusni profsąjunga buvo nuolat puolama politikų, turėjo įveikti nemaža kitų sunkumų, kad įgytų pedagogų pasitikėjimą. O šie, visa švietimo bendruomenė, reikalavo vis daugiau.

Kad būtų galima tenkinti jos lūkesčius,  plėtoti  LŠDPS sukurtą ir vis labiau populiarėjantį profsąjungų švietimo modelį, reikėjo  didesnių  materialinių  galimybių. Taip gimė didžioji vizija: poilsio namų Palangoje „Dalia“ pagrindu pasistatyti solidų objektą su būtina profsąjungų aktyvo mokymo baze, įskaitant ir konferencijų salę, auditorijas seminarams, modernią įrangą. Tokį švietimo centrą-viešbutį būtų galima naudoti ir tarptautiniams profesinių sąjungų renginiams, be to, jame galėtų ne tik mokytis, bet ir pailsėti profsąjungų aktyvas, kiti pedagogų bendruomenės nariai.

Tokia materialinė bazė iš tiesų galėtų suteikti profesinių sąjungų veiklai naujų galimybių, labiau priartinti ją prie europinio profsąjungų veiklos  lygio, įskaitant ir  socialinio dialogo plėtrą ir pilietiškumo ugdymą. Ir toks centras – viešbutis „Dalia“ jau seniai (2007 metais) buvo pastatytas! Deja, faktiškai galinčio funkcionuoti objekto veikla buvo  suparalyžiuota,  jis buvo paimtas valstybės žinion.

Vizijai nebuvo lemta įsikūnyti

Profesinei sąjungai, jos ūkinei veiklai buvo suduotas triuškinamas  smūgis. Ir taip atsitiko iš esmės ne dėl LŠDPS, jos vadovo kaltės. Niekas negalėjo prognozuoti, kad septynioliktais  Nepriklausomybės metais įstojus į Europos Sąjungą bus dar kartą vykdoma profsąjungų turto nacionalizacija. Tai buvo padaryta rafinuotais būdais, tarp jų – remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, kad ankstesnieji Lietuvos Respublikos įstatymai bei Vyriausybės nutarimai dėl profsąjungų turto neteisėti, todėl profsąjungos turtas turįs  būti perduotas valstybei. Pritaikius (mūsų nuomone, tendencingai) šią teisinę nuostatą LŠDPS  buvo įtraukta į begalinę teismų karuselę.

Priminsiu, kad nepelnytą valdžios spaudimą mums teko ne kartą atlaikyti ir anksčiau. Dar 1992 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala išleido potvarkį, kuriuo buvome įpareigoti išsikelti iš profsąjungos darbo patalpų, esančių Vilniuje, Palangos g. 3. Dėl tų pačių patalpų 1998-2001 metais teko bylinėtis ir su Vilniaus savivaldybe bei tuometiniu jos vadovu Rolandu Paksu.

Apsigynėme ir tada, kai laikinai įsileidus į patalpas Žurnalistų sąjungą, jos tuometinis pirmininkas, padedant kai kuriems politikams ir verslininkams, bandė  iš mūsų jų dalį atimti. Tada ne tik kad apgynėme savo teisę į pastatą, bet po teismų, perdavusių jį profsąjungos nuosavybėn, darbo patalpas sutvarkėme, renovavome ir praplėtėme.

2004 metais buvo inicijuotas tolesnis LŠDPS priklausančio turto nacionalizavimas. Tuo metu dar valdėme vaikų poilsiavietę „Žiburėlis“,  LŠDPS priklausiusią nuo 1952 metų. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai,   ypač 1991-93 metais, tvarkytis buvo vis sunkiau, juolab kad Vilniaus mokesčių inspekcija pradėjo reikalauti 300 tūkstančių litų metinio žemės nuomos mokesčio. Be to, Vilniaus higienos centras, 1989-2001 metais įvertinęs stovykloje esančių 1935 metų statinių būklę, uždraudė „Žiburėlyje“ organizuoti poilsį..

Dar iki tol profsąjunga, nebegalėdama užtikrinti visaverčio stovyklos funkcionavimo, siūlė šį turtą perimti Švietimo ir mokslo ministerijai. Tačiau tuometinis ministras Darius Kuolys „Žiburėlio“ atsisakė, aiškindamas neturįs tam atitinkamų biudžetinių asignavimų.

Taigi  galų gale LŠDPS  buvo priversta negalinčia veikti stovyklą  - parduoti. Tačiau 2004 metų pavasarį prokuratūra, remdamasi Konstitucinio Teismo nutarimais, šį sandorį apskundė. LŠDPS  ginčą laimėjo Apygardos ir Apeliaciniame teismuose, deja, Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį nepalankų profsąjungai sprendimą. Iš  LŠDPS valstybės naudai buvo priteista milijonas ir 850 tūkstančių litų.

Tai buvo skaudus lemiamas smūgis, suduotas netikėtai: laimėję Apygardos ir Apeliaciniuose teismuose, net nenujausdami, kad gali būti dar ir kitų teismų sprendimų,  tikėjome, kad pavojai mus aplenkė ir jau galime toliau disponuoti savo turtu. 2006 metų birželio 12 dieną pasirašėme  sutartį su Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA), pagal kurią buvo numatoma galimybė gauti ES fondų paramos avarinėje būklėje esantiems poilsio namams „Dalia“ rekonstruoti pagal profsąjungų mokymo centro - viešbučio projektą.

Šiam projektui buvo sunkiai ir įtemptai rengiamasi keletą metų. Man ir kitiems reikėjo atlikti daug įvairiapusiško, labai sudėtingo, daug nervų ir asmeninio laiko pareikalavusių organizacinių bei lobistinių darbų.

Per šį laikotarpį pasikeitė net tris Ūkio ministerijos ministrai, o su kiekvienu vėl iš naujo reikėdavo derinti paramos gavimo iš ES struktūrinių fondų, kitus klausimus.

Šioje dramatiškoje istorijoje paminėtina dar viena aplinkybė, kliūtis, kurią siekiant tikslo, Europos Sąjungos paramos reikėjo įveikti. Nors oficialiai galima teigti, kad pastarąją turi teisę gauti ir visuomeninės organizacijos, taigi profsąjunga, tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Vos ne  ne tiesiai šviesiai mums buvo pasakyta, kad „Dalios“ poilsio namų, priklausančių LŠDPS, rekonstrukcijai finansuoti, kitiems reikalams tvarkyti naudingiau įsteigti uždarąją akcinę bendrovę.

Taip atsirado UAB „PRPC“,  kurios  visas šimtas procentų akcijų priklauso LŠDPS.

Šiuo metu spekuliuojama dar ir vadinamosios Laurų stovyklos istorija, neva neskaidriai panaudotais LŠDPS gautais pinigais už  savininkams – Vilniaus arkivyskupijai grąžintą buvusią vaikų prieglaudą. Arkivyskupija  1995-05-02 raštu pateikė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai prašymą, „vadovaujantis Lietuvos Respublikos Religinių teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, grąžinti arkivyskupijai natūra buvusį Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos seserų kongregacijos (S.S.Saleziečių) Angelo Sargo vaikų prieglaudos namus Vilniaus rajone, Laurų vietovėje“

LŠDPS prezidiumo 1995-06-29 nutarimu buvo nuspręsta grąžinti šią nuosavybę (negrąžinti ir  negalėjome!), o Vilniaus arkivyskupija, kaip nurodyta prezidiumo nutarime, įsipareigoja kompensuoti profesinei sąjungai „už mūrinius statinius, pradėtą statyti priestatą, elektros įvedimą ir transformatoriaus statymą, artezinio šulinio įrengimą, asfaltuoto kelio nuo plento iki stovyklos nutiesimą ir kt.“ 50 tūkstančių litų.

Tačiau pradėjus taikyti minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, LR Prokuratūra ėmė ginti valstybės teises į profsąjungos gautą kompensaciją, - jos teigimu profsąjunga nepagrįstai gavo 50  tūkstančių litų už statinius ir įrenginius, neva priklausiusius valstybei.

Dėl „Laurų“ stovyklos vis dar tebe vyksta teismai.

LŠDPS nedraugų pagalbininkai

Kai kuriems valdžios veikėjams, net aukščiausiems šalies pareigūnams ir politikams, kuriems profesinių sąjungų veikla yra „krislas akyje“, labai paranku „pakreipti“ įstatymo raidę prieš tokias neklusnias profesines sąjungas kaip LŠDPS ir pasiremti organizaciją skaldančius asmenimis, kurių prireikus visada atsiranda. LŠDPS griovimo talkininkų politikų pavardes, manau, kad  tikrai metas  konkrečiai įvardinti.

Viena iš tokių politikių –  socialliberalė Nijolė Steiblienė. Po to, kai už vaikų stovyklą „Žiburėlis“ gautomis lėšomis buvo pradėta poilsio namų „Dalia“ rekonstrukcija,  tuometinė Seimo Antikorupcijos komisijos vadovė, remdamasi LŠDPS nedraugų skundu, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.

Šis N.Steiblienės veiksmas sutapo (kažin  ar atsitiktinai) su iki tol profesinės sąjungos  pradėtomis akcijomis prieš  švietimo ir mokslo ministrą taip pat socialliberalą Algirdą Monkevičių, kuriuo LŠDPS suvažiavimas išreiškė nepasitikėjimą.

Netenka abejoti, ar šie „teisingumo atkūrimo“ veiksmai vyko nedalyvaujant ir pačiam  tuometiniam Seimo pirmininkui ir socialliberalų vadui Artūrui Paulauskui, kaip žinoma, teisinės praktikos turinčiam buvusiam generaliniam prokurorui. Po to, kai profesinė sąjunga sėkmingai apgynė  nuosavybės teisę į vaikų stovyklą „Žiburėlis“ Apygardos ir Apeliaciniame teismuose, netikėtas Aukščiausiojo Teismo įtraukimas į šį reikalą negali nekelti minčių apie galimą  politinį susidorojimą su įžūlia profesine sąjunga.

Ne mažiau nukentėjome ir nuo  Socialdemokratų partijos atstovų intrigų bei keršto. Gedimino Kirkilo vyriausybei, jo partijos bičiulei Romai Žakaitienei LŠDPS strigo gerklėje jau vien dėl  reikalavimų pakelti pedagogų atlyginimus, sutvarkyti mokytojų krūvius. Po 2007 m. vasario 21 d. LŠDPS mitingo prie Švietimo ir mokslo ministerijos R.Žakaitienė aktyviai įsitraukė į LŠDPS skaldymą, jos veiksmus palaikė ir premjeras G.Kirkilas. Žiniasklaida išsamiai aprašinėjo, kaip noriai premjeras bendravo su tuo metu jau atskilusių nuo LŠDPS geltonųjų profsąjungų sambūrio vadovais. Premjeras pats prasitarė suprantąs, jog remia abejotino teisėtumo profsąjungą, kartu su partijos bičiule ministre, demonstratyviai derasi su buvusiais LŠDPS veikėjais, kurie tapo savi,  pskubomis patikinę Premjerą, kad jiems nepriimtinos  A.Bružo "proteguotos" akcijos – streikai.

Nuo LŠDPS atskilę vadinamieji rugsėjininkai (įsiforminę kaip atskira struktūra 2007 m. rugsėjį)  reguliariai bendravo ir su Juliumi Sabatausku – tuometiniu Seimo Teisės ir teisėsaugos komiteto pirmininku, socialdemokratu. Jam buvo siunčiami įvairūs skundai ir pagalbos prašymai, nukreipti prieš LŠDPS ir jų vadovus. Manome, kad tokio žmogaus  konsultacijos mūsų nedraugams irgi buvo „aukso vertės“.

Smūgis žemiau juosmens

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus asmuo socialdemokratų eilėje – tai vienas iš tuometinių Generalinio prokuroro pavaduotojų  (Beje, tada niekam nebuvo paslaptis kas ir kokią partiją „kuruoja“  prokuratūroje).

Prokuratūra, gavusi skundą iš LŠDPS skaldymo iniciatoriaus rugsėjininko A.Jurgelevičiaus (beje, socialdemokratų atstovo Elektrėnų savivaldybės taryboje) LŠDPS prispaudė, kaip sakoma, „visu  svoriu“. Paimami LŠDPS  vykdomojo komiteto kompiuteriai, po kelis kartus apklausiami koordinavimo tarybos nariai, areštuojamas profsąjungos sąskaitos, sustabdoma mokymo centro-viešbučio „Dalia“ Palangoje statyba, nors iki  jo atidarymo buvo likęs  vos vienas mėnuo.

Šioje profsąjungos turto naikinimo situacijoje Generalinė prokuratūra turėjo rasti atpirkimo ožį. Ji prašo teismo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją pastato Palangoje dalies (302 kv.m.), kurią nuosavybės teise LŠDPS valdo nuo 1998 metų gruodžio mėnesio. Atlikus šį teisinį veiksmą susidarė paradoksali situacija: šios pastato dalies realiai nebėra. Rekonstruojant   ji buvo visiškai pakeista: ant senųjų pamatų jos vietoje atsirado naujas nekilnojamojo turto objektas, kurio bendras plotas yra 1524 kv. m. Taigi turėjome grąžinti valstybei vietoje seno esančio avarinėje būklėje naujai pastatyto pastato dalį. Nemanau, kad tai buvo teisinga.

Akivaizdu, kad geriausias šios problemos sprendimo variantas – taikos sutartimi nustatyti kokia yra generalinio prokuroro prašomos išreikalauti pastato dalies vertė, nustatyti šių sumų sumokėjimo terminus, įpareigoti dabartinį pastato savininką UAB „PRPC“ kompensuoti valstybei šias lėšas, o pastatą palikti UAB „PRPC“ nuosavybe ir taip išsaugoti per didelius vargus profesinės sąjungos sukurtą turtą.

Po to, kai LŠDPS buvo įskųsta ir suskaldyta, per visą teismų laikotarpį „Dalia“ buvo areštuota. Pasekmės liūdnos: nutraukta ES struktūrinių fondų parama, pareikalauta grąžinti jau įdėtas lėšas, neliko lėšų sumokėti statybininkams, kompensuodami jiems „natūra“, pastato dalimis, vieningą objektą sudraskydami į gabalus „paralyžiavome“.

Spaudoje neretai eskaluojamas dar vienas kaltinimas - neva LŠDPS paskendusi skolose. O iš tikrųjų skolos grąžintos, LŠDPS dar priklauso vienas „Dalios“  aukštas.  LŠDPS sąskaitose yra pakankamai lėšų, ir dairomės naujos būstinės.

Valdžios ir mūsų priešų nelaimei LŠDPS vis dar yra viena iš pačių stipriausių ir įtakingiausių šakinių profesinių sąjungų šalyje.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas dr. Aleksas Bružas

 

Artimiausi renginiai

Lapkritis 2017
P A T K P Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3
2017.11.25
LŠDPS pirmininkas dalyvaus steigiamajame Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos suvažiavime
2017.11.30
LŠDPS pirmininkas dalyvaus tarptautinio piešinių konkurso "Tėvynės labui" laureatų ir diplomantų apdovanojimo ceremonijoje

Pilietiškas švietimietis

Aktualijos

V. Targamadzė. Švietimo spirgai ir spirgučiai
2017.11.13
article thumbnail

Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, kuri šiuo metu vadovauja ir Lietuvos švietimo tarybai, kritikuoja tiek universitetinio tinklo pertvarką, tiek neseniai pasirašytą Lietuvos & [ ... ]


Vidutinis Estijos mokytojų atlyginimas kils iki 1380 eurų
2017.11.09
article thumbnail

2018 m. augs Estijos ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir mokytojų atlyginimai. Bendrojo ugdymo mokytojų vidutinė mėnesinė alga padidės iki mažiausiai 1380 eurų per mėnesį, - lapkričio 8 d [ ... ]


A. Navickas: Norime, kad situacija keistųsi ir mokslo kokybė gerėtų
2017.10.11
article thumbnail

"Bene dažniausiai šalyje protestuojantys pedagogai valdžiai kelia naujus reikalavimus. Siekiama keisti mokytojo darbo užmokesčio sistemą, mažinti vaikų skaičių klasėse, naikinti vadin [ ... ]


Su Tarptautine mokytojo diena! Su laisve mokyti!
2017.10.04
article thumbnail

Spalio 5-tąją – Tarptautinę mokytojų dieną – įprasta paminėti sveikinant mokytojus, jiems dėkojant, prisimenant jų sunkų darbą, tačiau mažai kas žino, kaip, kodėl ir kam  [ ... ]


Daugiau straipsnių...