Zarasų mero alternatyvos: vaikai be kotletų arba mokytojai be algų

2012-05-18

Andriusn

Zarasų rajono meras A. Abramavičius pamėgo naują komunikavimo su visuomene būdą – rengia videokonferencijas, kuriose atsakinėja į gyventojų klausimus. Išties labai patogus būdas „bendrauti“: išdėstai savo tiesas, o oponuojančios pusės argumentų ne tik kad komentuoti, bet net ir išklausyti nereikia. Tikriausiai todėl meras kviečiamas neatvyko (ir jau ne pirmą kartą) į Zarasų bendruomenei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimo surengtą viešą Vilniaus universiteto profesoriaus Povilo Gylio paskaitą-diskusiją „Valstybės privatizavimas“. Mat šiuo metu rajono bendruomenei privatizacijos klausimai vėl aktualūs – užsimota parduoti mokinių maitinimą ( A. Navicko straipsnis „Dialoge“)  Rajono vadovas į kamerą pažadėjo, kad mokyklų valgyklų privatizavimo klausimus spręs tardamasis ir diskutuodamas su bendruomene, tačiau įdomu, kokia forma vyks diskusija, jei bendruomenės susirinkimuose jis nerodo akių? Gal susitiksime socialiniuose tinkluose?

Mokyklų bendruomenėms ir vadovams pasipriešinus internete paskelbtam pirmajam mokyklų valgyklų privatizavimo projektui bei pagrasinus mitingais ir streikais išgirdome, kad svarstomas jau naujas, bendruomenei dar nežinomas ir neskelbtas projekto variantas. Tačiau videokonferencijoje rajono galva vėl kalbėjo monologu, teigė, kad kitos išeities nesą, nes iš biudžeto už kotletus mokyklų valgyklose mokėti nebėra iš ko, o jei sumokės už juos, tai gali neužtekti algoms…

Klasikinis privatizavimo modelis

Jeigu būtų dalyvavęs žinomo ekonomisto P. Gylio paskaitoje, meras būtų sužinojęs apie viešojo sektoriaus privatizavimo žalą visuomenei bei apie jau seniai veikiančią, klasikine tapusią privatizavimo strategiją. Ji labai paprasta: viešojo sektoriaus sritis, kurią rengiamasi privatizuoti, imama sąmoningai prastai finansuoti ir tokiu būdu ji „prismaugiama“. Toliau vyksta kvailinimas: „pinigų nėra ir nebus“, o kai jau nebelieka jokių vilčių, nes „pinigų vis tiek nėra“, viešojo sektoriaus sritis privatizuojama. Tada keli žmonės sau naudojasi pelnais ir viršpelniais, o bendruomenės, tautos interesai lieka kiekvieno individo reikalu. Tačiau savivaldybės pareigūnai, užuot prisiminę, jog valstybė atsirado tam, kad žmonės bendrai galėtų apsiginti bei tenkinti savo poreikius, nes individualiai tą padaryti būtų sudėtinga, užsiima kvailinimo politika („pinigų nėra ir nebus“).

Betgi žmonės nekvaili, ponai išrinktieji, jų nepavyks įtikinti, kad privatizavus valgyklas ir mokinių maitinimo kokybė nesuprastės, ir kotletas nepabrangs, o verslininkai ir materialinę valgyklų bazę atnaujins, ir gal būt dargi tvarkys ir visa kita – mokės už vandenį, elektrą, visus kitus apskaitos dalykus. Ir pelnas jiems visai nerūpės.

Kolegė iš Panevėžio pasakojo, kad po privatizavimo mokykloje tiekiamo jovalo net maistu nebuvo galima vadinti, o pakviestos prižiūrinčios ir kontroliuojančios institucijos niekada nieko blogo nerasdavo juk tikrindavo popierius ir valgiaraščius, kuriuose viskas atitikdavo normas. Susigriebta tik tada, kai dėl nekokybiško maisto mokykloje pradėjo mažėti mokinių. Tad  privatizacijos nauda tikrai naudosis ne mokyklų bendruomenės ir ne mūsų vaikai.

Supriešinimo politika

Užuot diskutavę su bendruomene, ieškoję visiems priimtino sprendimo, savivaldybės meras stengiasi supriešinti gyventojus viešuose pasisakymuose ir susirinkimuose apie mokyklas, ypač mokytojus (net apie mokinius!) kalbėdamas kaip apie visuomenės parazitus, neatnešančius pelno. Tuo tarpu privatininkai, jų pelnai ir poreikiai saugomi ir ginami bei akivaizdžiai globojami savivaldybės.

Bendruomenė, kuriai rūpi jos pačios viešas interesas, turi neleisti taip elgtis tiems, kurie jai atstovauja, pasipriešinti ir pareikalauti valdančiuosius vykdyti savo pareigas visuomenei. Juk protingai tvarkomas ir gerai finansuojamas viešasis sektorius (taip pat ir mokyklos) yra prielaida verslo klestėjimui. Ko verta valstybė arba savivaldybė, kuri netarnauja bendruomenei?

Gal privatizuokim savivaldybę?

Jau dabar Zarasų meno ir sporto mokyklose svarstoma, kad galbūt metų gale darbuotojams  nebus mokamos algos už 2-3 mėn., nes kito būdo išgyventi nėra. Dirbtinas šių mokyklų „dusinimas“ rodo, kad rengiami joms nepalankūs sprendimai. Privatizuosime ir jas? O juk net ir ne bendruomenės interesams tarnaujančioje spaudoje buvo kalbama apie beveik 70 milijonų litų nepanaudotų mokinio krepšelio lėšų, kurias Finansų ministerija skyrė ir palaimino švietimo įstaigoms finansuoti. Savivaldybių impotencija paskirstant ir panaudojant ministerijų skirtas lėšas darosi akivaizdi. Gal vertėtų privatizuoti pačią savivaldybę, verslininkai jau tikrai žinos, ką su ja daryti.

Maloningasis mere, nedramatizuokite padėties, nekurstykite nereikalingų aistrų ir nekiršinkit bendruomenės (Jūsų žodžiais tariant). Juk velnias tikrai ne toks juodas, kaip jį piešiat, – neva nėra pinigų darbuotojų atlyginimams, nes dar neprivatizuotos valgyklos. Problemų susikaupė tikrai daug ir pribrendo laikas jas spręsti, o ne kaip stručiams kišti galvas į smėlį ir nematyti, kad kai kurie darbuotojai nebegauna netgi minimalaus įstatymais garantuoto atlyginimo.

Viešąjį interesą galime ir turime apginti patys

Darosi akivaizdu, kad politikai pamiršo savo priedermes, todėl norime kreiptis į rajono bendruomenės žmones. Kad ir kokių pažiūrų mes būtume, kokiai partijai priklausytume, kartu galime ginti viešąjį interesą dėl savo, savo vaikų, savo tėvų gerovės.

„Protingoje valstybėje bendrų ir privačių reikalų derinimas ir balansavimas būtinas, kad neišsigimtų vertybių sistema“, – viešėdamas Zarasuose sakė VU ekonomikos profesorius, Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas Povilas Gylys. Jis patikino zarasiškius, kad jie pasiryžo eiti teisingu keliu.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos

pirmininko pavaduotojas

Andrius Navickas

LSDPS_logas-tikras