Prezidentas, siūlydamas steigti Mokytojų rūmus, įvardija nemažai svarbių problemų, šiuo metu kamuojančių švietimo sistemą: prastus mokinių pasiekimus, didelę administracinę naštą, mokytojų trūkumą, politikos nepastovumą, atotrūkį tarp ugdymo praktikos ir politinių sprendimų bei kitas problemas. Su pačių problemų identifikavimu sunku ginčytis. Tačiau tarp šių problemų ir siūlomo sprendimo – Mokytojų rūmų steigimo – atsiranda didžiulė loginė duobė, kurią būtų sunku peršokti net gerai įsibėgėjus.
Kodėl būtent Rūmai turėtų sumažinti administracinę naštą, pagerinti mokinių pasiekimus, sumažinti mokytojų perdegimą ar sustabdyti jų pasitraukimą iš profesijos? Atrodo, kad vietomis užtenka argumento „reikia kažką daryti“, o Rūmai tampa tuo „kažkuo“.
Dar daugiau klausimų kyla dėl administracinės naštos. Kaip viena iš švietimo problemų įvardijamas perteklinis reguliavimas ir dėl jo kylanti administracinė našta. Tačiau tuo pat metu siūloma kurti naują instituciją, kuriai būtų suteikiama nemažai reguliavimo ir priežiūros funkcijų. Rūmai turėtų savo taisykles, profesinės etikos sistemą, kvalifikacijos tobulinimo ir profesinės karjeros mechanizmus, dalyvautų sprendžiant dėl kvalifikacinių kategorijų.
Kyla labai paprastas klausimas: kaip naujas reguliavimo ir administravimo sluoksnis sumažins reguliavimo ir administravimo naštą?
Rūmai – nepriklausoma institucija?
Projekte kalbama apie nuo politinių ciklų nepriklausomą profesinę savivaldą. Tačiau institucija savaime netampa nepriklausoma vien todėl, kad įstatyme pavadinama nepriklausoma.
Jeigu Rūmai bus:
- įsteigti įstatymu;
- reglamentuojami valstybės;
- turės įstatyme nustatytas funkcijas;
- bus priklausomi nuo nustatyto finansavimo modelio, įskaitant galimą valstybės finansavimą,
kyla visiškai racionalus klausimas: kas konkrečiai užtikrins jų nepriklausomybę nuo politinės valios? Juk tas, kas gali instituciją sukurti, bent jau teoriškai gali nustatyti jos veikimo taisykles, jas pakeisti ar pačią instituciją pertvarkyti. O Rūmus steigia ne patys mokytojai, o valstybė įstatymu.
„Nėra subjekto, atstovaujančio visai bendruomenei“ – ar tikrai?
Tai, kad nėra vienos organizacijos, kalbančios visų mokytojų vardu, nebūtinai reiškia, kad profesijai nėra atstovaujama. Profesinis atstovavimas gali būti daugiasluoksnis: jį gali vykdyti profesinės sąjungos, asociacijos, ekspertų grupės, mokyklų bendruomenės, savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir konsultacinės tarybos.
Be to, mokytojų bendruomenė nėra homogeniška. Ikimokyklinio ugdymo pedagogės, pradinio ugdymo mokytojai, gimnazijų dalykų mokytojai, neformaliojo ugdymo pedagogai, laisvieji mokytojai ir pagalbos mokiniui specialistai gali turėti visiškai skirtingų interesų ir prioritetų.
Todėl vienos organizacijos sukūrimas savaime nereiškia, kad jos pozicija taps visos profesinės bendruomenės pozicija.
Čia ypač trūksta konkretaus demokratinio atstovavimo mechanizmo. Kaip Rūmuose bus atstovaujama skirtingų sričių mokytojams? Kaip bus girdima mažumos nuomonė? Ar sprendimams priimti pakaks paprastos daugumos, reikės kvalifikuotos daugumos, o gal bus siekiama konsensuso? Kaip bus išvengta situacijos, kai didžiausia arba aktyviausia grupė savo poziciją pateiks kaip visos profesijos poziciją?
Jeigu šie mechanizmai nėra aiškiai nustatyti pačiame reguliavime, „konsoliduota profesinė pozicija“ gali reikšti ne visos bendruomenės, o tiesiog Rūmų valdymo organų daugumos poziciją.
Tuomet kyla paradoksas: institucija, turėjusi padėti depolitizuoti švietimo politiką, pati gali tapti nauju politinių interesų koncentracijos tašku.
Rūmai neturi aiškaus realaus sverto apginti mokytojų interesus
Projekte Rūmams suteikiama teisė teikti išvadas, pasiūlymus ir rekomendacijas, dalyvauti rengiant teisės aktus bei atstovauti savo nariams. Tačiau nė viena iš šių priemonių savaime neužtikrina, kad valstybė į Rūmų poziciją atsižvelgs.
Jeigu valstybės institucija gauna Rūmų išvadą ir nusprendžia į ją neatsižvelgti, kas tada?
Kokia konkreti Rūmų priemonė lieka, jeigu jų pozicija yra ignoruojama? Ar institucija privalės paaiškinti, kodėl į Rūmų išvadą neatsižvelgė? Ar bus numatyta kokia nors procedūra, leidžianti Rūmams reikalauti atsakymo? Ar jų pozicija turės bent minimalią teisinę reikšmę, ar ji bus tik konsultacinė?
Profesinės sąjungos turi konkrečių kolektyvinio atstovavimo ir darbo santykių instrumentų. Rūmams tokio sverto projekte nenumatyta.
Todėl atsiranda gana nepatogi galimybė: Rūmai gali tapti institucija, kurią privaloma išklausyti visiems, bet nebūtina išgirsti, tuo labiau atsižvelgti. Kuo tai skiriasi nuo dabartinės situacijos su dalykinėmis asociacijomis?
Tai ypač keista, turint omenyje deklaruojamą tikslą suteikti mokytojų profesinei bendruomenei daugiau įtakos sprendimų priėmimui.
Privaloma narystė – irgi rimtas klausimas
Dar vienas esminis klausimas kyla dėl narystės. Projekte numatyta, kad narystė Rūmuose būtų privaloma – narystės nebuvimas taptų kliūtimi dirbti mokytoju.
Tuo pat metu visa sistema vadinama profesine savivalda.
Tačiau ar tai iš tikrųjų savivalda, jeigu priklausymas savivaldos institucijai yra privalomas?
Jeigu mokytojas nenori būti Rūmų nariu, tačiau negali teisėtai verstis profesine veikla be narystės, Rūmai tampa nebe vien profesinės bendruomenės savanoriška savivaldos organizacija. Jie tampa privaloma profesinės veiklos institucija.
Rūmai vienu metu būtų ir mokytojų atstovas, ir jų kontrolierius
Rūmai turėtų atstovauti mokytojams ir ginti jų profesinius interesus, tačiau tuo pačiu metu jie būtų susiję su profesinės etikos priežiūra, etikos pažeidimų nagrinėjimu, profesinės kvalifikacijos ir karjeros reguliavimu bei kvalifikacinių kategorijų sistema.
Tai kelia akivaizdžią interesų konflikto problemą.
Jeigu Rūmų funkcija yra ginti mokytojo profesinius interesus, ką jie turėtų daryti tuomet, kai mokytojas pats pažeidžia Rūmų nustatytas profesinės etikos normas? Ar Rūmai pirmiausia turi ginti mokytoją, ar užtikrinti, kad mokytojas būtų patrauktas atsakomybėn?
Dar svarbiau – jeigu mokytojas ginčija paties Rūmų priimtą sprendimą, kas jam atstovaus?
Tai nėra vien teorinis klausimas. Kuo daugiau galios institucijai suteikiama mokytojo profesinio gyvenimo srityje, tuo svarbesni tampa nepriklausomos kontrolės, apskundimo ir atsakomybės mechanizmai.
Ar sprendžiame problemą, ar kuriame dar vieną instituciją?
Galiausiai grįžtame prie esminio klausimo: kokia problema konkrečiai sprendžiama Mokytojų rūmais?
Jeigu norime mažinti administracinę naštą, turime parodyti, kokią administracinę naštą Rūmai panaikins.
Jeigu norime mažinti mokytojų trūkumą, turime parodyti, kokiu mechanizmu Rūmai paskatins žmones ateiti ir pasilikti profesijoje.
Jeigu norime mažinti perdegimą, turime parodyti, kaip Rūmų funkcijos pakeis ir palengvins mokytojo kasdienę darbo aplinką.
Jeigu norime gerinti mokinių pasiekimus, turime parodyti aiškų ryšį tarp Rūmų veiklos ir mokymosi rezultatų.
Jeigu norime stabilios švietimo politikos, turime parodyti, kokiais konkrečiais instituciniais mechanizmais Rūmai galės užtikrinti politikos tęstinumą, o ne tik būti konsultuojami.
Kol tokio ryšio nėra, Rūmų steigimas atrodo labiau kaip naujos institucijos sukūrimas, o ne įrodymais pagrįstas konkrečių problemų sprendimo būdas.
Ir čia slypi didžiausias projekto paradoksas.
Rūmams suteikiama nemažai galios mokytojo profesiniame gyvenime, tačiau kartu nesuteikiama aiški privaloma įtaka valstybės sprendimų priėmimui.
Kitaip tariant, Rūmai gali turėti galią mokytojui, bet nebūtinai galią valstybei.
Kyla rizika, kad vietoj mažesnės biurokratijos gausime dar vieną instituciją, vietoj didesnio mokytojų atstovavimo – dar vieną atstovavimo centrą, o vietoj profesinės savivaldos – naują reguliavimo sluoksnį.
Dėl visų šių priežasčių Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga Mokytojų rūmų steigimui nepritaria.
