LŠDPS Raseinių rajono susivienijimo pirmininko Vytauto Buloto straipsnis „Dialoge“:
„Čia jums ne meno mokykla…“, – taip kalbėjo direktoriaus pavaduotoja ugdymui dešimtokams (II gimnazijos klasės) 2013 balandžio 26 ir 30 dienomis surengtuose susirinkimuose dėl individualaus ugdymosi plano sudarymo Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje. Tokia kategoriška frazė buvo skirta būsimiesiems vienoliktokams (III gimnazijos klasės), kurie teisėtai panorėjo rinktis daugiau nei vieną meninio ugdymo srities dalyką (dailę, muziką, šokį ar kt.) ar technologinę programos kryptį (tekstilę, mitybą, mechaniką ar kt.). Tuomet direktoriaus pavaduotoja ugdymui aiškiai ir pabrėžtinai nurodė, jog mokiniai kitiems mokslo metams iš privalomųjų meninio ugdymo srities dalykų ir technologijų programos krypčių gali rinktis tik vieną discipliną.
Teisiniai argumentai
Mokinių privalomųjų bendrojo ugdymo dalykų pasirinkimo galimybės ir principai yra numatyti LR švietimo ir mokslo ministro 2006 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. ISAK-1387(LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. V-1392 redakcija) „VIDURINIO UGDYMO PROGRAMOS APRAŠAS (V. MOKINIO INDIVIDUALAUS UGDYMO PLANO SUDARYMO PRINCIPAI) 23 punkte. Mokiniui privalomieji bendrojo ugdymo dalykų kursai: …23.8. mokinio pasirinkto ne mažiau kaip vieno meninio ugdymo srities dalyko (dailės, muzikos, teatro, šokio, grafinio dizaino, filmų kūrimo, fotografijos, kompiuterinės muzikos technologijos) kurso arba vieno iš technologijų programos krypčių (tekstilės ir aprangos; taikomojo meno, amatų ir dizaino; turizmo ir mitybos; statybos ir medžio apdirbimo; verslo, vadybos, mažmeninės prekybos; mechanikos, mechaninio remonto) kurso ar integruoto menų ir technologijų kurso“.
Šiame dokumente lygiai taip pat, t.y. visiškai vienodai formuluojama mokinio pasirinkimo pasirinkimo galimybė „ne mažiau kaip vieno“, kada kalbama apie socialinio ar gamtamokslinio ugdymo sričių dalykus:
„23.6. mokinio pasirinkto ne mažiau kaip vieno (istorijos, geografijos) kurso arba integruoto istorijos ir geografijos kurso;
23.7. mokinio pasirinkto ne mažiau kaip vieno gamtamokslinio ugdymo srities dalyko (biologijos, fizikos, chemijos) kurso arba integruoto gamtos mokslų kurso.“
Apribojo mokinių teisę rinktis
Kadangi aš, šio straipsnio autorius, dirbu Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje dailės mokytoju, o taip pat esu ir Švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininkas – man pasidarė ypač aktualu, kodėl Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje gamtamoksliniai ir socialiniai dalykai yra svarbesni už menus ir technologijas. Šį klausimą nutariau oficialiai raštu pateikti gimnazijos direktoriui Linui Dargevičiui. Rašte nurodžiau minėtą teisės aktą ir išreiškiau susirūpinimą, jog „galimai formuojasi išvada, jog direktoriaus pavaduotoja Audronė Ivanauskienė klaidingai informavo gimnazistus, tuo ne tik pažeisdama minėtą LR švietimo ir mokslo ministro įsakymą, bet ir:
apribojo mokinių teisę rinktis daugiau nei vieną meninio ugdymo srities dalyką arba technologijų programos kryptį;
sudarė mokiniams prielaidą manyti, jog meninio ugdymo srities ir technologijų dalykai nėra lygiaverčiai socialiniams, gamtamoksliniams bei kitiems mokslams, ir yra mažiau reikšmingi;
sumažino galimybę turėti didesnį pamokų krūvį muzikos, dailės, šokio, teatro ir technologijų mokytojams.“
Klaidų nepripažįsta, liepia džiaugtis tuo, kas yra
Iš direktoriaus atsakymo tapo aišku, kad akivaizdžių klaidų (o gal sąmoningo neigiamo požiūrio) niekas nesiruošia nei pripažinti, nei jas taisyti (Taisymas būtų buvęs paprastas – reikėjo iš naujo sukviesti visus būsimus vienuoliktokus ir leisti jiems dar kartą rinktis dalykus taip, kaip to reikalauja „Vidurinio ugdymo programos aprašas“). Direktorius savo gegužės 24 d. atsakyme rašė: „Jūsų įtarimai, kad buvo apribota mokinių teisė rinktis daugiau nei vieną meninio ugdymo srities dalyką, neturi pagrindo, nes yra mokinių, kurie pasirinko daugiau nei vieną meninio ugdymo krypties dalyką“.
Teigti, kad nebuvo ribojamas mokinių pasirinkimas yra mažų mažiausia nesąžininga, nes tada išeitų, kad trys dešimtokų klasės galimai susapnavo, išsigalvojo arba melavo apie tai, kad pavaduotoja ugdymui neleido pasirinkti daugiau nei vieną dalyką iš menų ar technologijų srities. Kita vertus, nemanau, jog toks neigiamas požiūris į menų ir technologijų dalykus yra tiktai asmeninis direktoriaus pavaduotojos ugdymui požiūris.
Nes šių metų kovo pradžioje mes, menų ir technologijų dalykų mokytojai (iš viso 5), buvome apsilankę direktoriaus kabinete ir kėlėme įvairius mūsų dalykams aktualius klausimus. Kalbėjome apie tai, jog gimnazijoje nustatytas labai didelis minimalus mokinių skaičius laikinosiose grupėse – 15. Todėl sunku sudaryti grupes pasirenkamiems dalykams, kai tuo tarpu kitose Lietuvos mokyklose neteko rasti nustatyto mokinių skaičiaus didesnio kaip 12. O vienas iš svarbiausių susitikimo klausimų kaip tik ir buvo lygiavertės sąlygos menų ir technologijų dalykams kitų dalykų atžvilgiu Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje (nesvarbūs dalykai egzistavo jau ir anksčiau). Citavome ir čia jau aptartą teisės aktą.
Deja, direktoriaus atsakymą išgirdome nekompromisinį, – kad jokių koregavimų nebus, o mes menų ir technologijų dalykų mokytojai ir taip turėtume džiaugtis, nes mūsų dalykų perspektyvos liūdnos, gali atsitikti taip, jog iš privalomųjų pasirinkti dalykų sąrašo menai ir technologijos bus išbraukti ir taps tik rekomenduojamais pasirinkti dalykais. Na, po tokio atsakymo beliko tik apsidžiaugti ir išsiskirstyti.
Savivaldybės neturėtų toleruoti įstatymų pažeidimų
Tačiau vietoj džiūgavimo ir nieko nedarymo, nusprendžiau supažindinti mokinius su jų pasirinkimo galimybėmis, ir per dailės pamokas būsimiems vienuoliktokams ekrane rodžiau minėtą dokumentą ir raginau, kad supažindintų su juo ir tėvus, nes tėvai taip pat pasirašo ant mokinio individualaus ugdymo plano, patvirtindami, kad ir jie dalyvavo mokinio dalykų pasirinkimo procese.
Todėl esu įsitikinęs, kad jei ne mano pastangos informuoti mokinius, tai direktorius net nebūtų galėjęs pasakyti: „yra mokinių, kurie pasirinko daugiau nei vieną meninio ugdymo krypties dalyką“. Ir, žinoma, jų būtų žymiai daugiau, jei toji pasirinkimo galimybė nebūtų ribojama.
Apibendrinant, manau, reikėtų įvertinti šią situaciją užduodant klausimą, na ir kas, kad ribojo? Bet ne per sąžiningumo prizmę (kas irgi labai svarbu), o remiantis Darbo kodeksu.
Darbo kodekso 229 straipsnyje „Darbdavio pareigos“ teigiama, kad darbdavys privalo „laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais“. Priešingai – įstatymų nesilaikymas, suprantama, yra pareigų neatlikimas bei darbo drausmės pažeidimas. O straipsnyje aprašytas atvejis, remiantis DK 235 straipsniu priskirtinas net šiurkščiam darbo pareigų pažeidimu: „2. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma: 1) neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises“.
Interesantų, kurių teisės buvo pažeistos, šioje situacijoje yra net trys grupės: mokiniai, jų tėvai bei mokytojai. Dar daugiau, remiantis tuo pačiu 235 straipsniu, toks laisvas direktoriaus ministro įsakymo interpretavimas (nevienodos sąlygos skirtingų sričių mokomiesiems dalykams), o, tiksliau tariant, – savavaliavimas – yra taip pat priskirtinas prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų.
Turiu pagrindo teigti, kad panašiai yra ir kitose šalies mokyklose, todėl viliuosi, kad į tai tinkamą dėmesį pirmiausiai atkreips savivaldybės (švietimo įstaigų steigėjos), atsakingos už švietimo priežiūrą ir užtikrins, kad švietimo įstaigose neišnyktų demokratinis valdymas ir nebūtų pažeidinėjami įstatymai.
Dailės mokytojas, LŠDPS Raseinių rajono susivienijimo, Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos profesinės organizacijos pirmininkas Vytautas Bulotas
„Dialogas“, 2013 m. birželio 27 d.
