Jeigu norime, kad į mokyklas ateitų jauni žmonės, kad mokytojai jose liktų, o mokytojo profesija būtų gerbiama ir vertinama kaip prestižinė, neužtenka apie tai kalbėti – turime kurti tam realias sąlygas. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) teigia, kad šiandien tarp valstybės deklaruojamų siekių ir mokytojų kasdienybės vis dar išlieka per didelis atotrūkis.
„Mokytojo profesija turi būti patraukli ne tik popieriuje. Šiandien iš mokytojo tikimės vis daugiau – daugiau atsakomybės, daugiau darbo su skirtingų poreikių vaikais, daugiau dokumentų, daugiau bendravimo, daugiau rezultatų. Tačiau kartu negalime pasiūlyti nei pakankamai gerų darbo sąlygų, nei tokio atlygio, kuris realiai konkuruotų su kitomis profesijomis. Jeigu norime, kad jaunas žmogus rinktųsi mokyklą ir joje pasiliktų, turime jam parodyti, kad tai yra vertinama, saugi ir perspektyvi profesija“, – sako LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas.
Skaičiai gražūs, bet realybė kitokia
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija numato, kad nuo 2027 m. pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio fondas didėtų 7,56 proc. Tačiau iš šio dydžio tik dalis tiesiogiai didintų darbuotojų atlyginimus: 4,5 proc. būtų skirta pareiginės algos koeficientams, 2,5 proc. – baziniam dydžiui. Dar 0,43 proc. numatoma priemokoms dėl veiklos sudėtingumo ir kitoms išmokoms.
LŠDPS pabrėžia, kad priemokos už papildomą darbą negali būti laikomos atlyginimo didinimu. Jos priklauso nuo konkrečių sudėtingesnių darbo sąlygų ir darbdavio sprendimų, todėl nėra garantuojamos kiekvienam pedagogui.
Taigi realus visiems darbuotojams taikomas atlyginimo augimas siektų vos 7 proc., nors prognozuojama, kad šalies vidutinis darbo užmokestis 2027 m. augs 7,2 proc.
Negalime priemokos už didesnį krūvį pavadinti atlyginimo didinimu. Jeigu mokytojas dirba daugiau, jam už tai ir taip turi būti mokama daugiau. Mums svarbu, kad augtų pats mokytojo atlygis už jo darbą, o ne tik atsirastų daugiau lėšų tais atvejais, kai mokytojas dirba virš įprasto krūvio.
LŠDPS ragina Vyriausybę ir Seimą numatyti ne mažesnį kaip 10 proc. pedagoginių darbuotojų pareiginės algos koeficientų didinimą ir tam skirti reikalingus valstybės biudžeto asignavimus.
Prestižas neprasideda nuo gražaus žodžio įstatyme. Jis prasideda nuo to, kaip jaučiasi žmogus, kasdien einantis į mokyklą. Ar jis gali oriai gyventi iš savo atlyginimo? Ar turi laiko pasiruošti pamokoms ir pailsėti? Ar jaučia visuomenės ir valstybės pagarbą savo darbui? Ar mato prasmę šioje profesijoje likti po penkerių ar dešimties metų?
Jeigu norime, kad mokytojo profesiją rinktųsi jaunimas, kad geri mokytojai joje liktų, o visuomenė ją laikytų prestižine, turime pradėti nuo realių dalykų – nuo darbo sąlygų, atlyginimo ir pagarbos žmogui. Mokytojo profesijos prestižo nesukursime deklaracijomis. Jį turime sukurti savo sprendimais.
