Pokalbis apie nepagražintą mokytojo darbo realybę – per karantiną mokytojams dingusias darbo valandas, mokyklos nesugebėjimą specialistų aprūpinti net būtinaisiais darbo įrankiais, kuklų mokytojo užmokestį, moteris švietimo sistemoje – laidoje „Delfi tema“ su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nariu ir Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju Aliumi Avčininku.
Pasak A. Avčininko, nuotolinis mokymas buvo sudėtingas laikas: mokytojams jis sukėlė didelį stresą ir kaltės jausmą, jei nedirbi kiaurą parą. Įtampą dar labiau kėlė ir iki karantino švietimo sistemoje egzistavusi nuostata, jog mokytojas atsakingas tiek už mokinių pasiekimus, tiek už jų sėkmę. Jo teigimu, ir patys moksleiviai yra pripratę, kad mokytojas kažką liepia daryti, paduoda reikiamą, jau paruoštą medžiagą, o savarankiškai dirbti ar ieškoti informacijos nėra linkę. „Dėl to mokytojai pasijuto lyg virš jų kabotų kažkoks didinamasis stiklas ar Damoklo kardas, kad jie turi viską padaryti. Iki šiol yra manoma, kad mokytojas privalo išmokyti, jis turi paduoti, nurodyti ir tokia ydinga švietimo sistema arba tendencija dabar pasiekė savo viršūnę, dėl to išsitęsė darbo diena nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, nes mokytojas prisiėmė per didelę atsakomybę už vaiko mokymąsi. Mokinys jau turi gebėti mokytis pats“, – sakė A. Avčininkas.
Mokytojas stebėjosi, kad pedagogams iki šiol nėra suteikiami reikalingi darbo įrankiai taip ištrinant ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. „Buvo baisiausia, kai tavo tie patys socialiniai tinklai, elektroninis paštas ar telefono numeris, tavo paties ištekliai – kompiuteris, telefonas, kas yra tavo asmeninė platforma, tampa darbine. Tam buvo nepasirengta ir dabar yra nepasirengta. Vis dar išlieka klausimas – o kaip mokytojui dirbti, kai niekas neteikia priemonių?“ – stebėjosi mokytojas.
Daugiau: https://m.delfi.lt/lietuvoje/article.php?id=85412201
LŠDPSinformacija