Rugsėjo 30 d. viešbutyje „Panorama“ įvyko konferencija „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo modelio projektų pristatymas“. Konferencija aktuali, nes šiuolaikiško pedagogų kvalifikacijos tobulinimo (PKT) modelio tikrai pasigendame. Žinoma, nemažai yra ir nuveikta, už ką galima padėkoti darbo grupei ir palinkėti tolesnio darnaus darbo pedagogų ir visuomenės labui.
Šių eilučių autorius į daugelį klausimų vis dėlto jaučiasi negavęs atsakymo, o iš dr. P. Subačiaus, kuris pristatė PKT (beje, kažkodėl gana irzliu tonu), išgirdo, anot jo paties, tik humanitarinių bei filosofinių pasvarstymų. Todėl savo ruožtu pabandysiu atkreipti dėmesį į PKT koncepcijos trūkumus.
PKT koncepcija
Mokytojų kvalifikacijos tobulinimo problemos visada jaudino ir pedagogus, ir visuomenę, – kvalifikacija gretinama su darbo vietos išlaikymu, darbo užmokesčiu ir net mokytojo sveikata. Ir, kaip žinoma, kuo labiau tobulėji, tuo lengviau pasiekti gerų ugdymo rezultatų. Kaip šiuos ir kitus aspektus suderinti ir neperlenkti lazdos?
Susidaro įspūdis, kad dabartiniame PKT koncepcijos kūrimo etape nelabai apčiuopiami pagrindiniai jos sumanymo tikslai. Nusakant mokytojo misiją „prikrauta“ visko tiek daug , kad sunku net įsivaizduoti, kaip tai mokytojas galės įgyvendinti. Pacituosiu tik vieną sakinį iš koncepcijos: „Pedagogo asmeninei ir socialinei sėkmei būtina visapusiška žmogiškoji branda ir visų jo asmeninių galių realizacija, todėl kvalifikacijos tobulinimo veiklos sričių ir formų įvairovė tiesiogiai koreliuoja su pedagogo noru tobulintis, jo pasitenkinimu saviugdos rezultatais ir savo darbo sėkme“.
Kolegos, ar visi suprantate šio sakinio turinį? Aš nelabai, bet pamėginkime realiai suvokti kad ir tokį šio sakinio segmentą: „būtina visapusiška žmogiškoji branda“. O jeigu, pavyzdžiui, pradedančiojo pedagogo branda dar ne „visapusiška“, tai jam negalima leisti dirbti mokytoju? Antra vertus, ar vidurinė mokykla ir ketveri metai universitete nesuteikia būsimajam pedagogui reikalingos brandos?
O štai dar: „visų jo asmeninių galių realizacija“. Ką tai reiškia? Kurios žmogaus „asmeninės galios“ turimos galvoje, – juk žmoguje glūdi visokių, pripažinkime, net ir destruktyvių galių?
Tokių „aukšto stiliaus“ sakinių, kurių realus turinys subliūkšta, kai bandai juos iššifruoti, PKT projekte į valias, o juk kalbama apie būtinumą ją įgyvendinti.
Kaip paaiškino pats koncepcijos pristatytojas, jog čia esantys tiktai metmenys, o kai koncepcija bus priimta, – Švietimo ir mokslo ministerija parengs atitinkamus norminius dokumentus bei rekomendacijas, kaip šią pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepciją įgyvendinti.
O man ir toliau lieka neaišku, kaip turės atrodyti tie įgyvendinamieji dokumentai, jeigu jie bus parengti pagal tokius metmenis.
Koncepcija ir įstatymas
Koncepcijos paskirtis – „pasiūlyti šiuolaikinę kvalifikacijos tobulinimo sampratą bei teisinius ir administracinius mechanizmus, kurie leistų įtvirtinti pedagoginių darbuotojų (mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų, toliau – pedagogų) nuolatinio kvalifikacijos tobulinimo asmeninę ir institucinę motyvaciją, užtikrintų pedagogų kvalifikacijos tobulinimo paslaugų kokybę ir tikslingą bei veiksmingą lėšų, skiriamų iš biudžeto pedagogų kvalifikacijos tobulinimui, naudojimą“.
Vieną kartą perskaičius atrodo, kad apibūdinimas turiningas, bet vėlgi kai įsigilini, kad suvoktum realią šių sakinių prasmę ir pradedi mąstyti apie praktinį visa to įgyvendinimą – turi nusivilti. Visų pirma, koncepcija visiškai nėra suderinta su pagrindiniais įstatymais – Švietimo įstatymu ir Darbo kodeksu, nekalbant apie kai kuriuos Vyriausybės nutarimus.
Profesinės sąjungos ne kartą įrodinėjo, kad pedagogo darbo kokybė iš esmės kenčia dėl dviejų dalykų : jam užkrauta nepakeliama pareigų ir prievolių našta ir nepamatuotai didelė dalis jo atliekamo darbo nėra apmokama. Tuo tarpu koncepcijos sampratoje išvardinti reikalavimai dar labiau padidina mokytojo pareigų naštą.
Mes laikomės nuostatos, kad pedagogui pavedamų darbų apimtis turi būti numatoma atsižvelgiant į laiką, kurio reikia jiems kokybiškai atlikti per įstatymuose nustatytas darbo valandas (pastarųjų neviršijant). Turint galvoje, kad pedagogo kvalifikacijai kelti Švietimo įstatyme numatytos tik penkios dienos, – net šį skaičių padauginus iš dešimties neužtektų koncepcijoje išvardintiems darbams atlikti.
Apie finansus kalbama tik tiek, kad užtikrins „tikslingų bei veiksmingų lėšų, skiriamų iš biudžeto pedagogų kvalifikacijos tobulinimui naudojimą“. Suprask: kiek skirs, tiek ir užteks. O gal vis dėlto derėtų ir paskaičiuoti, kiek reikėtų lėšų koncepcijos numatytam pedagogų kvalifikacijos tobulinimui įgyvendinti?
Kokios išvados? Kaip jau bandžiau pailiustruoti, koncepcijos reikalavimai nepamatuoti, teorija neatitinka praktikos. Realiai įgyvendinat tokią koncepciją pedagogui prisidėtų aibės papildomų darbų – nebūtinai reikalingų bei pateisinamų.
Gerbiamasis švietimo ir mokslo ministras sudarė gana solidžią darbo grupę, bet nepastebėjo, kad toje grupėje nėra praktikų, turinčių šioje srityje sukauptos būtinos patirties… Taigi dar kartą užlipta ant to paties grėblio?
Dr. Aleksas Bružas
Lietuvos švietimo darbuotojų
profesinės sąjungos pirmininkas
