Pagal ekspertų planą pirmiausia nusitaikyta į Vilniaus edukologijos universitetą, kuris dar iki 2012 m. pabaigos siūlomas prijungti prie Vilniaus universiteto.
Tad konferencijos dalyviai aiškinosi, kokios galimos tokios pertvarkos pasekmes, ar ekspertų prielaidos pakankamos užsimoti revoliucingiems pokyčiams, pagaliau, kokia jų nauda?
Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai Gintaras Songaila, Vytenis Povilas Andriukaitis, Rytas Kupčinskas, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius prof. Algirdas Gaižutis, šios aukštosios mokyklos dėstytojai, Švietimo ir mokslo ministerijos, kultūros ir mokslo visuomenės atstovai.
Rektorius A.Gaižutis savo esme skirtingų universitetų jungimą vadino ydingu ir smarkiai kritikuotinu, neslėpė, kad po sujungimo vėliava jis įžvelgia menamus taupymo ir planuojamo privatizavimo kėslus. Jis tvirtino, kad pinigų yra, tačiau kažko trūksta galvose. Profesoriaus nuomone, yra būtini ir klasikiniai, ir profiliniai universitetai, o studentų mažėjimas nesąs toks baisus, kaip stengiamasi parodyti. Rektorius teigė, kad atsisakius mokytojus rengti specializuotoje aukštojoje mokykloje, šalis būtų nublokšta į daraktaravimo laikus. A.Gaižučio žodžiais, toks pedagogų ruošimo kelias yra būdingas trečiojo pasaulio šalims. Rektorius įsitikinęs, kad būtent profiliniuose, mažesniuose universitetuose yra geriausios galimybės parengti specialistus.
O gal Lietuvai apskritai pakaktų vieno universiteto? Šiai tema ironizuodamas svarstė Seimo narys V.P.Andriukaitis. Jis pastebėjo, kad šiuo ekspertų užsimojimu yra paminamos konstitucinės teisės, ignoruojama universitetų autonomija. Seimo narys apgailestavo, kad valstybė neplanuoja valstybinio užsakymo universitetams, kuris išspręstų daug problemų.
„Mokytojas – kaip paslauga, švietimas – kaip prekė, o galiausiai naikinamas mokytojo profesijos prestižas“, – savo pasisakyme teigė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė J.Voloskevičienė, kėlusi ne vieną skaudžia mokytojų rengimo, jų dabarties ir ateities problemą.
Šiandien situacija kita. Mokytojai rengiami dažname šalies universitete. Ar tai gerai? Į šį klausimą vienareikšmiai atsakyti negalima“, – kalbėjo vienas pagrindinių šios konferencijos iniciatorių Seimo narys Gintaras Songaila.
Parlamentaras pažėrė kritikos strėlių ekspertų išvadoms. Jo nuomone, valstybė tinkamai neišnaudoja universitetų potencialo, neįsiklauso į akademinių bendruomenių nuomonę, o pateikus menkai pamatuotus siūlymus, sukeliama sumaištis, daugelis išvadų yra nepagrįstos faktais.
Seimo narys R.Kupčinskas, kaip ir kiti konferencijos dalyviai nuoširdžiai stebėjosi, kad tarp premjero potvarkiu paskirtų ekspertų nėra akademinės visuomenės atstovų ir reikalus už juos sprendžia kiti.
Diskutuojančius dėl galimos kardinalios universitetų tinklo pertvarkos ramino Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V.Stundys: „Tai, ką siūlo ekspertai, dar nėra teisinis dokumentas. Seimas be akademinių visuomenių nuomonės neformuos savo sprendimo. Ekspertai iš principo skatina diskusiją. Ir viena iš prielaidų – kintanti demografinė padėtis. Mažėjantis studentų skaičius yra iššūkis kiekvienam universitetui. Todėl diskutuokime dalykiškai, be emocijų, prisiimdami atsakomybę dėl ateities“.
Tačiau raminamasis fonas menkai veikė diskusijos dalyvius. „Buvo metas, kada skatinome naujų universitetų kūrimąsi ir garbinome kolegijų plėtrą“, – priminė Aleksas Bružas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas. „Šiandieną krepšelio pagalba mažiname studentų ir universitetų skaičių. Ir kas keisčiausia, kad šios reformos priešakyje ŠMM viceministrė Nerija Putinaitė, buvusi prezidento V. Adamkaus patarėja švietimo klausimais. Kiek pamenu tada ši reformatorė nesipriešino aukštųjų mokyklų augimui, o, sakyčiau, skatino. Tai kas atsitiko, kad tapusi viceministre taip nepamatuotai ir aršiai pradėjo puolimą prieš aukštąsias?“, – retoriškai klausė pirmininkas.
Kas laukia šalies universitetų ateityje, matyt, priklausys ir nuo to, kiek aktyviai,viešai ir atvirai diskutuos ir ims iniciatyvą į rankas pačių universitetų bendruomenės.
