Lilija Bručkienė. Švietimo reformos – reikia laimėti ar išgyventi?

2023-02-11

Pokyčiai švietime tarsi pajūrio orai – nors dažniausiai neprogozuojami, bet kažkaip išgyvenami. Ir dabar, kai virš galvos labiau kaip Damoklo kardas nei kaip pažadėtasis prestižo rojus kabantys pokyčiai grasina abejotina kokybe, švietimo bendruomenė vis kalba, rašo, prašo, perspėja, piktinasi, viešina, siunčia raštus ir t.t. Kodėl? Gal bijo? Gal nenori dirbti? Gal trūksta ryžto, žinių, kompetencijų? O gal reformų iniciatoriai, organizatoriai ir mokytojai praktikai gyvena paralelinėse tikrovėse ir bendrauja tokiomis skirtingomis kalbomis, kad joks Google Translate nebepadės? 

Nes reformų priežastys, pokyčių vizijos, misijos, tikslai, lūkesčiai yra viena, o galimybės, resursai, priemonės, rizikos, jų valdymo gebėjimai, sprendimų pagrįstumas ir atsiperkamumas, galų gale, asmeninės atsakomybės už rezultatus – visai kas kita.

Susidaro toks įspūdis, kad didžioji dauguma inicijuojamų pokyčių vyksta tam, kad pabandytų paneigti visus projektų/reformų valdymo dėsnius. Bet kurio projekto tikslo dėmenų ryšį galima nusakyti pagrindiniais principais: yra kokybė, trukmė ir išlaidos – vieną iš jų reikės aukoti, kad kiti būtų įgyvendinti. Tas pats galioja net tada, kai vienu metu išjuda keli ar keliasdešimt projektų.

,,Susidaro toks įspūdis, kad didžioji dauguma inicijuojamų pokyčių vyksta tam, kad pabandytų paneigti visus projektų/reformų valdymo dėsnius.”

O dabar pažiūrėkime, kiek jų švietime šiuo metu vyksta Lietuvoje: Tūkstantmečio mokyklų, mokytojų karjeros modelio, vidurinio ugdymo sąrangos, įtraukiojo ugdymo, programų atnaujinimo, mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo, skaitmenizacijos. Ir čia, manau, dar ne visus planuojamus paminėjau.

Šitai politinio pasitikėjimo komandai laiko liko iki 2024 m. pabaigos, t.y. iki kitų Seimo rinkimų. Vadinasi, reformas reikėtų pabaigti anksčiau, kad būtų galima rinkėjams pasakyti – prašau, planus įvykdėme, rezultatai akivaizdūs. Tai dabar iš anksčiau minėtosios kokybės, trukmės ir išlaidų vadinamojo „geležinio trikampio“ eliminuokime laiką, kurio jau beveik neliko.

,,Šitai politinio pasitikėjimo komandai laiko liko iki 2024 m. pabaigos, t.y. iki kitų Seimo rinkimų. <…>Tai dabar iš anksčiau minėtosios kokybės, trukmės ir išlaidų vadinamojo „geležinio trikampio“ eliminuokime laiką, kurio jau beveik neliko.”

Pokyčių trukmė sumažinama arba padidinat išlaidas, arba keičiant reikalavimus kokybei. Padidinti išlaidų septynioms reformoms neįmanoma: galioja tikrai griežti ribojimai, susiję tiek su valstybės biudžetu, tiek su projektų lėšomis. Jau dabar kalbama, kad jos senka ir praktikams, kurie, pavyzdžiui, nuo 2023 m. turėtų skleisti savo patirtis, susijusias su atnaujintomis programomis, arba kurie turėtų kurti pavyzdines pasiekimų vertinimo užduotis, siūlomas, švelniai tariant, nekonkurencingas darbo užmokestis ir naudojamasi jau seniai nutrinta ir apiplyšusia bendruomeniškumo ir pašaukimo korta.

,,Pokyčių trukmė sumažinama arba padidinat išlaidas, arba keičiant reikalavimus kokybei. Padidinti išlaidų septynioms reformoms neįmanoma: galioja tikrai griežti ribojimai, susiję tiek su valstybės biudžetu, tiek su projektų lėšomis.”

Dalis atsakomybių, žinoma, bus deleguota savivaldybėms ir mokykloms. O šios sutrikusios nežinos, kaip realizuoti tai, kas taip gražiai išrašyta, tačiau sunkiai įgyvendinama. Puiki to iliustracija – situacija Alytuje su įtraukiuoju ugdymu: tik iš trečio karto taryboje buvo papildomai įsteigti ir finansuoti negalią ir/ar specialiuosius poreikius turintiems vaikams būtini mokytojo padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų etatai. Prieš tai atsisakymo argumentai – nėra nei tiek lėšų, nei tiek paruoštų specialistų (nors dėl gerokai sudėtingesnių sąlygų ir padidėjusių darbo apimčių kai kurie mokytojai ir padėjėjai jau planavo išeiti iš darbo, o negalią turinčio vaiko mama su ašaromis akyse maldavo politikus priimti sprendimus).

,,Dalis atsakomybių, žinoma, bus deleguota savivaldybėms ir mokykloms. O šios sutrikusios nežinos, kaip realizuoti tai, kas taip gražiai išrašyta, tačiau sunkiai įgyvendinama.”

Apie tai, kaip galima manipuliuoti nustatomais specialiųjų poreikių procentais tam, kad neskirtų padėjėjų, istorija tegul nutyli. Kaip ir apie tai, kiek tokiose klasėse turėtų mokytis ir realiai mokosi mokinių. O mokytojai nuo rugsėjo iki vasario, kol sprendžiama konfliktinė situacija, dirba be padėjėjų.

Dar gerai, kad yra kovojama, kad aktyviai dalyvauja profsąjunga, kad viešina žiniasklaida. O kitu atveju kaip visa ta istorija būtų pasibaigusi? Ir čia ne vienos savivaldybės, ne vieno miesto problema – čia labai iškalbinga situacija to, kas realiai vyksta. Tačiau su įtraukiuoju ugdymu susijusios problemos ir rizikos, panašu, lieka tik mokytojų galvos skausmu.

Ir vėl aukojame kokybę. O paskui stebimės, kodėl tos reformos kelia sumaištį, didina įtampą. Žinoma, ne visada viskas taip akivaizdu. Juk per tiek metų, galima numanyti, yra susikūrusi visa sistema, kaip biurokratine puskalbe, atsirašinėjimų mechanizmu, tam tikromis preambulėmis užmaskuoti žiojėjančias negalimybių bedugnes. Norite dar pavyzdžių – prašome. Aišku, tie pavyzdžiai storu makiažo sluoksniu užtepti, bet visgi labai iškalbingi.

,,Ir vėl aukojame kokybę. O paskui stebimės, kodėl tos reformos kelia sumaištį, didina įtampą.”

Tarkim, yra Priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosios programos, o jose prie ugdymosi tikslų ir rezultatų parašyta: „Bendrosios programos nuosekliai plėtoja ankstesnių metų bendrosiose programose įvardytą vertybėmis ir kompetencijomis grįsto ugdymo turinio kryptį. <…> Bendrosiose programose siektini ugdymo(si) rezultatai aprašyti kaip mokinių kompetencijų ugdymo(si) pasiekimai.“ Vadinasi, svarbiausia yra kompetencijomis grįstas ugdymas. O prie mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo vienur minima, kad „pereinama nuo visiems mokiniams vienodos prie suasmenintos vertinimo kultūros (17.3), o kitur – kad „Išorinis apibendrinamasis vertinimas apima nacionalinius mokinių pasiekimų patikrinimus (toliau – NMPP), pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (toliau – PUPP), brandos egzaminus (toliau – BE).

,,Juk per tiek metų, galima numanyti, yra susikūrusi visa sistema, kaip biurokratine puskalbe, atsirašinėjimų mechanizmu, tam tikromis preambulėmis užmaskuoti žiojėjančias negalimybių bedugnes.”

NMPP, PUPP ir BE organizuojami Švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka“ (27), o standartizuotu tikrinimu siekiama „užtikrinti patikimą, duomenimis grįstą ugdymo proceso grįžtamąjį ryšį visos šalies mastu – informuoti mokyklų vadovus, mokytojus, tėvus, visuomenę apie tai, kaip sekasi siekti užsibrėžtų nacionalinių švietimo tikslų (28.1.), „įvertinti bendrųjų programų įgyvendinimo kokybę ugdymo(si) praktikoje (28.4).

Atrodo, kad užsibrėžti nacionaliniai švietimo tikslai, programų įgyvendinimo kokybė niekaip nesusiję nei su suasmeninta vertinimo kultūra, nei su kompetencijų ugdymu. Tuo labiau, kad standartizuotai galima patikrinti tik I ir II lygio pasiekimus. O III ir IV lygiai nepasiekiami, neįdomūs, nereikalingi? Tai čia mūsų didieji nacionaliniai tikslai ir lūkesčiai? Kaip sakė viena labai išmintinga ir patyrusi kolegė – pagalvokime, kaip pasikeis sistema, jeigu egzaminai bus uodega, vizginanti šunį.

O didžioji su vertinimu susijusi paslaptis – niekas nežino, kaip visas planuojamas ugdyti kompetencijas realiai reikėtų pamatuoti, įvertinti, susieti su skirtingais pasiekimų lygiais. Nuo rugsėjo turėsime dirbti pagal atnaujintas programas, tačiau kol kas nėra to aiškaus instrumento, kuriuo mokytojai turėtų vadovautis. O juk vaikams, jų tėvams nepasakysi – mes dabar šiek tiek (pusmetį, metus) nevertinsime, jūs palaukite.

Tai matau galimas dvi realias situacijas: arba popieriuje ugdysime ir vertinsime kompetencijas, o realiai niekas nesikeis ir toliau dominuos senoji sistema, arba ateis laikas, kai mokytojai patys susikurs ir naudos kiekvienas savo vertinimą taip, kaip supranta.

O dabar paskutinė dalis – apie tai, kokios dar priežastys galėtų lemti tas besitęsiančias nesėkmes ir nuolatinį strigimą. Man atrodo, kad viena iš silpniausių vietų – realus rizikos veiksnių vertinimas ir (ne)gebėjimas spręsti kylančias problemas. Nes kartais gali būti, kad rizikų poveikis ir jų tikimybė yra tokie dideli, jog akivaizdu – tas projektas bus arba labai brangus, arba nesėkmingas. Bet kadangi įsijungia įvairių struktūrinių fondų lėšos, politiniai užsakymai, privačiomis ambicijomis, o ne kompetencijomis pagrįstos iniciatyvos, tai įvyksta taip, kaip įvyksta.

,,Nes kartais gali būti, kad rizikų poveikis ir jų tikimybė yra tokie dideli, jog akivaizdu – tas projektas bus arba labai brangus, arba nesėkmingas.”

Ir atrodo, kad paskutinių bet kokio projekto etapų – įvertinimo, rezultatų analizės ir asmeninės atsakomybės – realiai išvis nėra. Nesakau, kad jų nėra popieriuje, kad neparašoma viena kita dešimtis (gal net visas šimtas) lapų. Net neabejoju, kad tuose klaidžiuose biurokratiniuose stalčiukuose visi popieriniai taškai ant i sudedami. O kad jie prasilenkia su realybe – nelabai kam rūpi.

,,Ir atrodo, kad paskutinių bet kokio projekto etapų – įvertinimo, rezultatų analizės ir asmeninės atsakomybės – realiai išvis nėra.”

Geriausias pavyzdys galėtų būti nevykusi etatinio darbo užmokesčio pertvarka, dar 2018 m. sukėlusi švietimo krizę. Ten taip viskas suvelta, supainiota, kad ir po nesuskaičiuojamų bandymų ją tobulinti lieka tokia pat klampi pelkė, liūnas, kurį pajudinus galima nuskęsti. O to projekto vystytojai (ne politinio pasitikėjimo, kurie buvo priversti atsistatydinti, o tie, amžinieji) toliau tęsia savo veiklas su naujomis „sėkmingomis“ reformomis.

,,Geriausias pavyzdys galėtų būti nevykusi etatinio darbo užmokesčio pertvarka, dar 2018 m. sukėlusi švietimo krizę. Ten taip viskas suvelta, supainiota, kad ir po nesuskaičiuojamų bandymų ją tobulinti lieka tokia pat klampi pelkė, liūnas, kurį pajudinus galima nuskęsti.”

Paskui visą tą košę tenka kabinti mokytojams praktikams. Ir nors dėl vienų ar kitų pokyčių rašomuose raštuose sąjungos, asociacijos ne tik nurodo problemas, bet ir siūlo sprendimų būdus, dažniausiai kaip atsakymus gauna tobulai įvaldytus burtažodžius, kuriais vis kartojama – problemų nėra, rizikos veiksnių nėra, finansinių galimybių kitokiems sprendimams irgi nėra. Susidaro įspūdis, kad atsakymams parašyti ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose jau seniai naudojamasi ChatGPT paslaugomis – tokie jie visi vienodi ir iš esmės apie nieką.

Taip ir gyvename – svajodami, kad mums bent netrukdytų dirbti. Dar svajodami, kad būtų toks ketverių metų etapas, kai ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų koridoriai nutiltų, nugrimztų į savirefleksiją ir įvykusių reformų analizę: kai būtų detaliai nagrinėjamos nesėkmių priežastys, nepavykusių pokyčių pamokos, kai būtų išgryninama informacija, kas lemia nuolat pasikartojančias klaidas.

,,Taip ir gyvename – svajodami, kad mums bent netrukdytų dirbti.”

Ne, mokytojai nebijo atsakomybių ir pokyčių. Tačiau reformos turi būti realios, konkrečios, paremtos „geležinio trikampio“ principu. Be jokių manipuliavimo ir imitavimo šešėlių. Galų gale, su teise/drąsa stabdyti, jeigu rizikos įvertinamos kaip per daug didelės. O dabar atrodo, kad mes kas ketveri metai vis dalyvaujame olimpinėje daugiakovėje, nors vos vos vaikščioti bepajėgiame. Ir raminamės – svarbiausia ištverti iki finišo ir parašyti gerą ataskaitą.

Taip pat  L. Bručkienės straipsnį galite rastičia 

Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir  Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja