Lietuvos švietimas eilinį kartą pradeda naujus (ne)vilties metus: nauja valdančioji dauguma, nauja ministrė su savo politinio pasitikėjimo komanda, nauja Vyriausybės programa ir naujai senos problemos, stumiančios sistemą į pačias įvairiausias bekeles, žalojančios savo smagračiais tuos, kurie dar dirba.
Sakote – užteks apokaliptinių scenarijų, reikėtų ko nors šviesaus ir iš tiesų viltingo, kokio nors įkvepiančio pavyzdžio, kuris įrodytų – mes sugebame ne tik išgyventi, bet ir kuriame prasmes, tęsiame tradicijas, ugdome tokią jaunąją kartą, dėl kurios vertybinio pagrindo neabejojame. Sakote, reikia kokio nors pavyzdžio, į kurį norintys galėtų lygiuotis?
,,Sakote – užteks apokaliptinių scenarijų <…> Sakote, reikia kokio nors pavyzdžio, į kurį norintys galėtų lygiuotis? Gerai, pateiksiu pavyzdį – tai ugdymo įstaiga, iš esmės atitinkanti visus Geros mokyklos koncepcijos elementus <…>”
Gerai, pateiksiu pavyzdį – tai ugdymo įstaiga, iš esmės atitinkanti visus Geros mokyklos koncepcijos (ne šiaip popieriuko, o ministrės 2015 m. gruodžio 21 d. Nr. V-1308 patvirtinto dokumento) elementus: „savo veikloje vadovaujasi mokyklos bendruomenės susitarimais ir mokymusi“ (II. 7.), dominuoja „geri (pageidaujami, priimtini) ugdymo(si) rezultatai ir turtingos, įsimenančios, prasmingos, malonios gyvenimo mokykloje patirtys“ (II.9.). Dokumente išvardyti Geros mokyklos aspektai (visas II skyriaus 13 punktas) atitinka tos įstaigos požymius.
Beje, atrodo, tarsi būtent tokiu modeliu remiantis būtų atnaujinta ir didžioji dauguma UNESCO rekomendacijų švietimui, kur akcentuojama, kad „įtrauktos rekomendacijos dėl mokymosi kultūrinėse erdvėse, bendradarbiavimo su menininkais ir kultūros profesionalais, taip užtikrinant sąveiką su kitu, šiuo metu UNESCO rengiamu dokumentu – gairėmis dėl kultūrinio ir meninio ugdymo“, kur svarbios „visos dienos mokyklos, įgyvendinamos per sinergijas tarp formalaus ir neformalaus švietimo veikėjų <…>“ (https://unesco.lt).
Tos konkrečios ugdymo įstaigos istorija atskleidžia, kad tai ne atsitiktinė sėkmė, o nuoseklus, gerosiomis praktikomis paremtas kelias, kurį toliau puoselėja visa bendruomenė. Tikra sėkmės istorija su savo akademiniais ir meniniais pasiekimais, su savo alumnais, kurie jau iš brandžių žmonių pozicijų liudija – taip, tai TA mokykla, kuri veda ir formuoja, kuriai drąsiai galima patikėti savo vaikus – jokie permainų vėjai nepaveikia vertybiniu pagrindu sukurtos organizacijos. Atskleisiu – čia kalbu apie labai konkretų atvejį – savo pasiekimais garsėjančią unikalią, beveik legenda tapusią Šiaulių „Juventos“ progimnaziją, kurios muzikinio ugdymo programa dar 1971 m. įdiegta profesoriaus E. Balčyčio.
,,Tikra sėkmės istorija su savo akademiniais ir meniniais pasiekimais, su savo alumnais, kurie jau iš brandžių žmonių pozicijų liudija – taip, tai TA mokykla, kuri veda ir formuoja, kuriai drąsiai galima patikėti savo vaikus – jokie permainų vėjai nepaveikia vertybiniu pagrindu sukurtos organizacijos.”
Tik žinote, kodėl tai šiandien neskamba džiugiai? Nes, pasirodo, ji (ir ne vienintelė tokia) dabar neatitinka Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje išvardijamų požymių. Kažkas, kas rašė šitą įstatymą ir kas paskui jį tvirtino, nepaminėjo visų esančių variantų, todėl dabar tai reikia sunaikinti. Taip, pakeisti, reformuoti, sugriauti, sunaikinti – vadinkite, kaip norite, bet 53 metus puoselėtos tradicijos, gerosios patirtys, sėkmės istorijos nubraukiamos tų, kuriems neabejotinai gerokai svarbiau yra visus sudėti į teisiškai patvirtintą Prokrusto lovą. Ir negailestingasis mito plėšikas simboliškai tampa įstatymus saugančiu valdininku.
,,Tik žinote, kodėl tai šiandien neskamba džiugiai? Nes, pasirodo, ji (ir ne vienintelė tokia) dabar neatitinka Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje išvardijamų požymių.”
O kodėl graikai nesugalvojo gorgonių ar Prokrusto legalizuoti sukurdami įstatymus ir poįstatyminius aktus? Galbūt todėl, kad nepriklausomai nuo nieko tai tiesiog blogis? O kaip Lietuvoje? O Lietuvoje, žinote, funkcionieriai nemato reikalo keisti įstatymo dėl vienos mokyklos. Nors iš tiesų – dėl daugiau kaip 50 metų besitęsiančios sėkmės istorijos, dėl unikalios bendruomenės, dėl sistemos, kurioje bręsta asmenybės, dėl daugiau kaip 500 vienu metu ugdomų vaikų, dėl jų tėvų ir artimųjų, dėl kitų mokyklų, kurios nesiryžo kovodamos gelbėti savo savastį, galų gale, dėl krypties, įteisintos Geros mokyklos koncepcijoje, dėl krypties, rekomenduojamos UNESCO, dėl tų įstaigų, kurios galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimu pokyčių vėtomam/mėtomam ir žlugdomam švietimui.
,,O Lietuvoje, žinote, funkcionieriai nemato reikalo keisti įstatymo dėl vienos mokyklos. Nors iš tiesų – dėl daugiau kaip 50 metų besitęsiančios sėkmės istorijos, dėl unikalios bendruomenės, dėl sistemos, kurioje bręsta asmenybės, dėl daugiau kaip 500 vienu metu ugdomų vaikų, dėl jų tėvų ir artimųjų, <…> dėl tų įstaigų, kurios galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ir įkvėpimu pokyčių vėtomam/mėtomam ir žlugdomam švietimui.”
Ir čia mes kaip piliečiai turėtume sau sąžiningai atsakyti – kas yra svarbiau ir kas kam tarnauja – įstatymai tam, kad žmonėms būtų paprasčiau, lengviau susitarti, ar žmonės tam, kad keliaklupsčiautų prieš nepakankamai kokybiškai/įžvalgiai suformuluotus įstatymus (aš jau nekalbu apie tam tikrų grupių interesus, kurių pėdsakų visada galima aptikti už tokių sprendimų). Juk iš esmės viskas turėtų būti aišku – jeigu kažkas, rašydamas projektą, nenumatė tam tikrų niuansų, kurie gali sunaikinti/negrįžtamai pakeisti svarbius, unikalius dalykus, tai reikia tiesiog tuos niuansus numatyti ir papildyti įstatymą. Vietoj to iš ŠMSM ir NŠA skrieja grėsmingi raštai, konstatuojantys, kad bendruomenė neturi teisės tęsti veiklų, kurioms jau daugiau kaip 50 metų, neturi teisės ugdyti taip, kaip patyrė daugiametę sėkmę, o dalis klerkų vis kartoja – mes nieko negalime, yra JO DIDENYBĖ ĮSTATYMAS. Bet jeigu karalius šiek tiek be drabužių, gal galima būtų tai įvardyti ir sutvarkyti?
,,Juk iš esmės viskas turėtų būti aišku – jeigu kažkas, rašydamas projektą, nenumatė tam tikrų niuansų, kurie gali sunaikinti/negrįžtamai pakeisti svarbius, unikalius dalykus, tai reikia tiesiog tuos niuansus numatyti ir papildyti įstatymą.”
Pilietinė akcija ,,Išsaugokime dainuojančią Juventą”
Šiaulių „Juventos“ progimnazijos bendruomenė nusprendė, kad savastis, mokyklos misija ir vizija – ne tušti žodžiai dokumentuose, o vertybinis pamatas, ant kurio ir statoma ateitis. Esmė ne pavieniai atvejai, o pats principas – ar mes leisime funkcionieriams griauti tai, kas dar liko svarbaus ir sėkmingo. Ar leisime, kad mūsų valstybėje į įstatymų smagračius patekę žmonės būtų tiesiog sutraiškyti dėl bendros tvarkos ir gražių punkčiukų ataskaitose? Juk nuosprendį mokykloms skelbiančios institucijos (turiu omenyje NŠA ir ŠMSM) jau yra pasižymėjusios savo „toliaregiškumu“ ir „šimtaprocentine sėkme“ vykdydamos pačias įvairiausias įstatymais reglamentuotas reformas. Ką jau ką, o buldozerio meną iki šiol jos išmanė puikiai. Kas iš valdininkų, politikų išdrįs ginti ir gelbėti sėkmingas, tačiau punkčiukų neatitinkančias įstaigas?
Pilietinėje akcijoje ,,Išsaugokime dainuojančią Juventą”
,,Šiaulių „Juventos“ progimnazijos bendruomenė nusprendė, kad savastis, mokyklos misija ir vizija – <…> vertybinis pamatas, ant kurio ir statoma ateitis. Esmė <…> pats principas – ar mes leisime funkcionieriams griauti tai, kas dar liko svarbaus ir sėkmingo.”
Valdančioji dauguma ir jų atstovė dabartinė ŠMSM ministrė Raminta Popovienė vis kalba apie tai, kad reikia atšaukti tam tikrus potvarkius, neskubėti ir įsiklausyti į bendruomenės balsus. Ir Vyriausybės programoje (patvirtintoje 2024 m. gruodžio 12 d. Nr. XV-54) yra įrašyti panašūs įsipareigojimai (271, 276, 280 punktai). Todėl šis atvejis – puiki galimybė ne žodžiais, o realiais veiksmais įrodyti, kad tie visi tikslai – ne tik lozungai nemąstančių rinkėjų masei pamaloninti.
,,Valdančioji dauguma ir jų atstovė dabartinė ŠMSM ministrė Raminta Popovienė vis kalba apie tai, kad reikia atšaukti tam tikrus potvarkius, neskubėti ir įsiklausyti į bendruomenės balsus.<..>Todėl šis atvejis – puiki galimybė ne žodžiais, o realiais veiksmais įrodyti, kad tie visi tikslai – ne tik lozungai nemąstančių rinkėjų masei pamaloninti.„
Yra labai konkretus atvejis (visų savitu keliu einančių progimnazijų precendentas), kurio sprendimas reikalauja pilietiškumo, drąsos ir atsakomybės dėl ilgalaikių sistemos sėkmių. Tai gerokai sudėtingiau nei pasakyti „ne, nes toks įstatymas“, tai gerokai sudėtingiau nei mąstyti vienos kadencijos apimtimis, tačiau jeigu kažkas ryžtasi tapti ministru, tai gal galėtų turėti pakankamai vidinių jėgų atskirti tai, kas vertinga, nuo to, kas trukdo tai vertei toliau augti. Išgelbėta „Juventos“ bei kitų panašių mokyklų savastis galėtų tapti vienu iš esminių darbų, rodančių tikrą, o ne tik deklaruojamą rūpinimąsi švietimo sistema.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat skaitykite lrt.lt
