Šis etapas mokyklose visų pirma pasižymi sumaištimi, susijusia su atnaujintų programų diegimo nesklandumais: vis nepasirodančiais vadovėliais, ne visada aktualia (dažnai gerokai pasenusia ar nekokybiška) metodine medžiaga, abejotinais tarpinių atsiskaitymų pavyzdžiais, rūpesčiu dėl kanceliarinių išlaidų (apgailėtina, bet net tų deklaruojamų metams 30 eurų dažnu atveju neskiriama). O kur dar įtraukusis su savo vis stringančiu finansavimu, kur abejotinos kokybės brangūs mokymai ir visi kiti nevykę projektai.
Ir kaip disonuoja tada ŠMSM pranešimai spaudai, kuriuose šalia skaičių gausos pateikiami tokie apibendrinimai: „Augantis finansavimas leidžia stiprinti švietimo ir mokslo kokybę, kurti geresnes sąlygas besimokantiems ir juos mokantiems“ (09 12). Skamba kaip iš praeities atklydę šūkiai apie sėkmingai įgyvendinamus penkmečio planus. Ir kokio lygio nevykę sprendimai turi būti priimami, jeigu vien švietimui finansavimas per pastaruosius dvejus metus išaugo pusę milijardo (taip 09 13 laidoje „Lietuva kalba“ teigė buvusi ministrė J. Šiugždinienė), o rezultatas – nusivylę, pavargę, papildomais darbais apkrauti mokytojai, kurie jaučiasi nevertinami ir yra pasiryžę streikuoti.
,,Ir kokio lygio nevykę sprendimai turi būti priimami, jeigu vien švietimui finansavimas per pastaruosius dvejus metus išaugo pusę milijardo (taip 09 13 laidoje „Lietuva kalba“ teigė buvusi ministrė J. Šiugždinienė), o rezultatas – nusivylę, pavargę, papildomais darbais apkrauti mokytojai, kurie jaučiasi nevertinami ir yra pasiryžę streikuoti.”
Kas vyksta mūsų valstybėje, jeigu ne pirmą kartą į kažkurią sistemą investavus milijonus, joje ne sutvarkoma, o kaip tik išbalansuojama viena ar net kelios sritys? Man atrodo, kad iki šiol didžioji dalis politikų ir valdininkų energijos nukreipiama ne į realius problemų sprendimus, o į bandymą pasirodyti, užglaistyti, iškraipyti faktus, pamanipuliuoti viešąja nuomone ir taip išvengti skausmingų, bet būtinų žingsnių. Todėl kartojau ir vėl pasakysiu tą patį – mes pradėsime kapstytis iš krizės tik tada, kai nustosime meluoti ir apsimesti, kurti įvaizdžius ir tarnauti reitingams, kai išdrįsime imtis ryžtingų veiksmų, o ne viešųjų akcijų.
,,Todėl kartojau ir vėl pasakysiu tą patį – mes pradėsime kapstytis iš krizės tik tada, kai nustosime meluoti ir apsimesti, kurti įvaizdžius ir tarnauti reitingams, kai išdrįsime imtis ryžtingų veiksmų, o ne viešųjų akcijų.”
O dabar prie tam tikrų pavyzdžių, kad nebūtų abstraktaus kalbėjimo ir niekaip neįrodytų teiginių. Artėjant streikui geriausias pavyzdys – ministerijos ir valdančiosios daugumos atstovų akcentuojami netikėti reikalavimai, nerealios datos ir skaičiai. Iš anksto atsiprašau visų už toliau vardijamas datas ir cituojamus dokumentus, bet kitaips įrodyti argumentų svarumo neįmanoma.
O dabar tik keli pavyzdžiai (jų galėtų būti gerokai daugiau): 2021-10-19, kai buvo svarstomas kitų metų biudžetas, raštu kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetą (Nr. 2.4.-105) su įžvalgomis, kad „per 2021 metus atotrūkis tarp mokytojo ir šalies vidutinio darbo užmokesčio iš esmės liko nepakitęs. Negana to, vidutiniam šalies darbo užmokesčiui didėjant 12 proc., o mokytojų darbo užmokesčio kėlimui numatant tik 10 proc. šis atotrūkis tik mažėja, dėl ko 2022 metais mokytojų ir šalies vidutinio darbo užmokesčio skirtumas gali nebesiekti netgi šiuo metu esamų 10 proc. skirtumo mokytojų darbo užmokesčio naudai. <…> Manome, kad nerealu yra tikėtis, kad ateinančiais 2023 ir 2024 metais bus galima atlikti didžiulį mokytojų vidutinio darbo užmokesčio šuolį iki užsibrėžtų 130 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. Todėl neveikimas ir 2022 metais reikš akivaizdų ir neišvengiamą šių iniciatyvų ir deklaracijų nebeįgyvendinimą.“
,,Gal todėl jau nebekeista, kai tas lyderis puikiausiai visada dėl visko „susidera“, o tai kaip pavyzdinį bendradarbiavimą mini daugelis suinteresuotų viešųjų asmenų. Ir dabar penktadienį (09 15) LRT radijui E. Milešinas teigė, kad derybos su ministerija vyksta labai sėkmingai (ir neįtikėtinu greičiu, jeigu pažiūrėsite į LŠDPS nueito kelio aprašymą). Pasak jo, streiko gali ir neprireikti (o kas tuo abejojo?). Labai norėtųsi, kad mokytojus vienijančios profesinės organizacijos būtų toje pačioje pusėje, bet, deja, ta, kuri save pristato kaip didžiausią, diskusijų laidoje sėdėjo šalia politikės/ministerijos atstovės, mokyklos vadovo ir oponavo. Galbūt kada nors, ateityje, situacija pasikeis, bet kol kas yra taip, kaip yra.”
Tada labai nuosekliai reaguojant į ministerijos ir politikų žingsnius 2022 m. rugpjūtį LŠDPS suvažiavime patvirtinti reikalavimai derybų atnaujinimui, po to surašyta ir visoms suinteresuotoms pusėms išsiųsta Rezoliucija ir 2023-01-16 inicijuotos kolektyvinės derybos dėl šakos kolektyvinės sutarties Nr.S-229 pakeitimo ir papildymo.
09-13 LRT.lt Lietuva kalba
2023 m. birželio 13 d. po sunkių ir nerezultatyvių derybų pasirašytas nesutarimų protokolas, tada dar visą vasarą vyko Darbo ginčų komisijos posėdžiai. Rugpjūčio antroje pusėje buvo konstatuota, kad esminiais LŠDPS keliamais reikalavimais kolektyvinis darbo ginčas dėl interesų yra neišspręstas ir traukiamasi iš derybų. O dabar svarbiausia ir įdomiausia dalis – norint skelbti streiką, dėl teisinių niuansų reikalavimai, išsakyti 2022 m. suvažiavime, nutraukus derybas negali būti koreguojami. Tai politikai ir valdininkai puikiausiai žino arba turėtų žinoti, jeigu kalba viešai.
Niekur nėra reikalavimo apie 56 procentų kėlimą nuo šio rugsėjo. Su mokytojų darbo užmokesčiu susiję 6 reikalavimas: „Numatyti darbuotojų darbo užmokesčio didinimą nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. tokiu dydžiu, kuris kompensuotų 2022 metų metinę infliaciją“. 2023-05-25 posėdžiui LŠDPS reikalavimas ŠMSM prašymu buvo sukonkretintas: „Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 20 proc.“ 7 reikalavimas: „Nuo 2024 m. sausio 1 d. pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 10 proc. ir metinės infliacijos dydžiu, kad realios (o ne nominalios) darbuotojų pajamos augtų 10 proc.“
2023-05-25 posėdžiui LŠDPS reikalavimas ŠMSM prašymu buvo sukonkretintas: „Nuo 2024 m. sausio 1 d. pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą didinti 30 proc.“ Sukonkretinimai atsirado pageidaujant ministerijai ir atsižvelgiant į ekonomistų skaičiavimus. Dabar atrodo, kad tie prašymai sukonkretinti reikalavimus buvo susiję ne su noru derėtis, o su planuojamomis šmeižto ir diskreditavimo akcijomis.
Taip pat labai simptomatiška ta mano jau anksčiau minėta 09 13 laida „Lietuva kalba“. Todėl grįžtu prie jos ir pasistengsiu atskleisti, kodėl galima taip teigti. J. Šiugždinienė, atėjusi į laidą kaip Seimo narė, valdančiųjų daugumos atstovė ir puikiai švietimo sistemą išmananti politikė, diskusijai tikrai buvo pasiruošusi, net atsinešusi (kaip savo teisumo vizualizaciją) raudonai pribraukytą LŠDPS kolektyvinę sutartį ir vis ją parodydavo teigdama, kad profsąjunga jos nesilaiko, o ministerija labai atsakingai vykdo. Tai buvo pakartota ne vieną kartą (beje, ir dabartinio ministro G. Jakšto gynybinė/puolimo strategija analogiška).
,,Taip pat labai simptomatiška ta mano jau anksčiau minėta 09 13 laida „Lietuva kalba“. <…> J. Šiugždinienė, atėjusi į laidą kaip Seimo narė, valdančiųjų daugumos atstovė ir puikiai švietimo sistemą išmananti politikė, diskusijai tikrai buvo pasiruošusi, net atsinešusi (kaip savo teisumo vizualizaciją) raudonai pribraukytą LŠDPS kolektyvinę sutartį ir vis ją parodydavo teigdama, kad profsąjunga jos nesilaiko, o ministerija labai atsakingai vykdo. Tai buvo pakartota ne vieną kartą (beje, ir dabartinio ministro G. Jakšto gynybinė/puolimo strategija analogiška).”
O dabar pažiūrėkime, ką apie tai rašo svarbiausi Lietuvos įstatymai: LR DK 199 straipsnis. Kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai: „Kolektyvinės sutarties pakeitimo ar papildymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje. Jeigu ši tvarka nenustatyta, kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai daromi tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati kolektyvinė sutartis.“ Su ministerija pasirašytos kolektyvinės sutarties 13 punktas kalba apie galimus pakeitimus ir jų vietą visame anksčiau pasirašytame dokumente. Nėra jokių terminų apribojimų ar papildomų sąlygų. Vadinasi, su profsąjungos iškeltais naujais (senais) reikalavimais viskas yra tvarkoje.
Atnaujintos derybos dėl sutarties papildymų ir pakeitimų reglamentuotos teisės aktų. Visi veiksmai nuoseklūs, logiški, pagrįsti noru spręsti problemas. Tai kas tada yra tas mosavimas raudonai pribraukyta sutartimi ir kartojimas, kad ji pasirašyta prieš 8 mėnesius ir visiems susitarimų reikia laikytis? Į kokią tikslinę auditoriją nukreipta tokia komunikacinė žinutė? Tegul tai lieka retorinis klausimas, lavinantis skaitytojų kritinį mąstymą.
Kitas vėl ne vieną kartą skambėjęs klausimas/kaltinimas – o kokių sutartyje įrašytų įsipareigojimų ministerija nevykdo. Dėl to, koks realus mokytojo atlyginimas, kiek VDU jis sudaro, dabar nebediskutuokime – čia pozicijos absoliučiai skiriasi (ir ne tik profsąjungos – profesionalių ekonomistų taip pat). Pateiksiu kitą turbūt patį akivaizdžiausią punktą 6.4.2., kuris susijęs su tuo, kad įsipareigota siekti „nuo 2023 rugsėjo 1 d. dėl įgytų ar įgimtų sutrikimų turinčių didelių arba labai didelių ugdymosi poreikių mokinių, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programas bendrosios paskirties klasėse, faktinis skaičius būtų dauginamas iš 2 ir, formuojant klases, būtų atsižvelgiama į tokiu būdu padidintą šių mokinių skaičių.“ Net atnaujintose derybose buvo pripažinta, kad kol kas šita dalis nelabai įgyvendinama.
Kitas niuansas – politikai ir ministerijos atstovai visą laiką teigia, kad dar yra laiko iki 2024 m. pabaigos, todėl apie įsipareigojimų įgyvendinimą ir konkretizavimą kalbėti per anksti. Tačiau jau pasirašytos kolektyvinės sutarties 6.1. punkto pabaiga skamba taip: „Konkrečius darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimus ir terminus 2023 m. ir 2024 m. šalys derina, rengiant atitinkamų metų valstybės biudžeto projektą.“ Kaip tada galima interpretuoti tą viešą pasipiktinimą, kai, svarstant 2024 m. biudžetą, norima tikslesnių skaičių ir garantijų, o ne tik abstrakčių pažadų (ypač atsižvelgiant į 2021-2022 m. veiksmus ir juos lydėjusius raštus)? Juk paskui gali atsitikti ir taip, kad pakėlus algas minimaliai arba atlikus kokią darbo užmokesčio reformą, „labai labai patikimas“ statistikos tyrimas atskleis – 130 VDU jau pasiekta. O mokytojai žiūrės į savo algalapius ir vėl supras buvę apgauti.
,,Kaip tada galima interpretuoti tą viešą pasipiktinimą, kai, svarstant 2024 m. biudžetą, norima tikslesnių skaičių ir garantijų, o ne tik abstrakčių pažadų (ypač atsižvelgiant į 2021-2022 m. veiksmus ir juos lydėjusius raštus)? Juk paskui gali atsitikti ir taip, kad pakėlus algas minimaliai arba atlikus kokią darbo užmokesčio reformą, „labai labai patikimas“ statistikos tyrimas atskleis – 130 VDU jau pasiekta. O mokytojai žiūrės į savo algalapius ir vėl supras buvę apgauti.”
Tą patį galima būtų pasakyti apie visai „naują“ reikalavimą mažinti klases – su įvairiausiais pasiūlymais išdėstyti laike tuos pokyčius pats reikalavimas buvo pateiktas 2014 m., 2017 m., 2018 m., 2020 m., 2023 m. Beveik dešimtmetis – ar ne tinkamas laiko tarpas, kad sprendžiant kokią nors problemą ji būtų pajudėjusi iš mirties taško? Net jeigu tai kelių miestų problema, ji yra problema. Nes, pavyzdžiui, Vilniaus Užupio gimnazijos mokiniai kai kur sėdi pamokose po 32-35 (sakė, kad prisistumia kėdes prie palangių ir dirba), o „Žemynos“ progimnazijos pirmosiose klasėse beveik visur po 25 vaikus (nežinantiems – maksimalus leistinas 24). Kokios čia sąlygos mokytojams ir vaikams, kaip įmanoma tada kalbėti apie ugdymo kokybę? Beje, pasirodo, tyrimų, įrodančių koreliaciją tarp mokinių skaičiaus ir ugdymo kokybės, yra, tačiau mūsų valdininkai net šitą faktą sugeba neigti.
Klasė
Aišku, norisi parašyti ir apie kitus laidoje naudotus manipuliavimo būdus ir absurdiškas situacijas, kai, pasirodo, galima 2019 m. 2 valandas pastreikavus kaip savo nuopelną visiems deklaruoti pasirašytą partijų dokumentą „Susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030)“. Tie keisti teiginiai tikrai nėra skirti suprantantiems, kaip tai neadekvatu. Jie labiau nukreipti į tą dalį auditorijos, kuri nesidomi mokytojų profesinių organizacijų veiklos specifika. Ir kaip tada simptomatiška, kai straipsnis, pristatantis diskusijų laidą, kurioje dalyvavo 6 su švietimu susiję specialistai, kitą dieną pavadinamas „Milešinas apie švietimo sistemą: kol nebus laikomasi įstatymų, didesnis finansavimas siekiamų rezultatų neduos“ – juk tai pagrindinė J. Šiugždinienės visos laidos metu transliuota mintis ir net kaltinimas.
,,Aišku, norisi parašyti ir apie kitus laidoje naudotus manipuliavimo būdus ir absurdiškas situacijas, kai, pasirodo, galima 2019 m. 2 valandas pastreikavus kaip savo nuopelną visiems deklaruoti pasirašytą partijų dokumentą.”
Gal todėl jau nebekeista, kai tas lyderis puikiausiai visada dėl visko „susidera“, o tai kaip pavyzdinį bendradarbiavimą mini daugelis suinteresuotų viešųjų asmenų. Ir dabar penktadienį (09 15) LRT radijui E. Milešinas teigė, kad derybos su ministerija vyksta labai sėkmingai (ir neįtikėtinu greičiu, jeigu pažiūrėsite į LŠDPS nueito kelio aprašymą). Pasak jo, streiko gali ir neprireikti (o kas tuo abejojo?). Labai norėtųsi, kad mokytojus vienijančios profesinės organizacijos būtų toje pačioje pusėje, bet, deja, ta, kuri save pristato kaip didžiausią, diskusijų laidoje sėdėjo šalia politikės/ministerijos atstovės, mokyklos vadovo ir oponavo. Galbūt kada nors, ateityje, situacija pasikeis, bet kol kas yra taip, kaip yra.
,,Gal todėl jau nebekeista, kai tas lyderis puikiausiai visada dėl visko „susidera“, o tai kaip pavyzdinį bendradarbiavimą mini daugelis suinteresuotų viešųjų asmenų. Ir dabar penktadienį (09 15) LRT radijui E. Milešinas teigė, kad derybos su ministerija vyksta labai sėkmingai (ir neįtikėtinu greičiu, jeigu pažiūrėsite į LŠDPS nueito kelio aprašymą). Pasak jo, streiko gali ir neprireikti (o kas tuo abejojo?). Labai norėtųsi, kad mokytojus vienijančios profesinės organizacijos būtų toje pačioje pusėje, bet, deja, ta, kuri save pristato kaip didžiausią, diskusijų laidoje sėdėjo šalia politikės/ministerijos atstovės, mokyklos vadovo ir oponavo. Galbūt kada nors, ateityje, situacija pasikeis, bet kol kas yra taip, kaip yra.”
Ir pabaigai – apie vaikus. Dalis politikų ir valdžios atstovų vis primena mokytojams, kad šie prieš streikuodami turėtų prisiimti atsakomybę už mokinių ugdymą. Čia kaip žarijų sklaidymas svetimomis rankomis – ta atsakomybė už ugdymą, daug metų priklausiusi mokytojams, artėjant streikui kaip tik deleguojama politikams (tokia ir yra streiko esmė). Jeigu politikams tikrai rūpi švietimo sistema ir jaunosios kartos ugdymas, jie turėtų nuo įvaizdį kuriančio kalbėjimo pereiti prie problemų sprendimo. To mokytojai ir tikisi. O visuomenė tegul pažiūri, ko bus daugiau – rūpinimosi ar viešųjų akcijų.
