Šis pavasaris skverbiasi šalčiu ne tik dėl retokai pasirodančios saulės. Šis pavasaris punktyrais veda ribas tarp visai kitokiu principu vykstančio susiskaldymo. Visuomenėje ribos brėžiamos ne tik įprastu gyvenamosios vietos (miestiečiai/kaimiečiai), politinių pažiūrų valstiečiai/landsbergininkai/darbiečiai…), profesijų (verslininkai/mokytojai/menininkai…) pagrindu, bet ir visiškai nauju, padiktuotu šių dienų realijų: vakcinininkai/antivakseriai, stambulininkai/antistambulininkai, karantino besilaikantys/antikarantininkai, jakubauskininkai/jurkutininkai, zingerininkai (?) ir t.t..
Deja, nuomonių įvairovė nedžiugina, nes pagrįsta ne diskusijomis, o išpuoliais, įžeidimais ir kaltinimais. Ir kuo tik nesišvaistoma: pimpanosiai, kvailos avys, liberastai, plokščiažemiai, čipuoti durneliai, siaurapročiai, tėvynės išdavikai ir visi, nepriklausomai nuo pažiūrų, nemąstančios propagandos aukos… Randasi naujų rūšių troliai, keisti influenceriai, netikėtą amplua įgauna jau užmarštin keliavę šou verslo ar sporto atstovai.
Toks įspūdis, kad kraujo kvapą pajutusios atbunda įvairios būtybės. Bet jos neatneša nei šviesos, nei šilumos. Labai simboliškai ta kova atsispindi garsiojoje požeminėje perėjoje: mes jus užpiešime, sunaikinsime, iškviesime policiją, įžeisime, nepasiduosime, mūsų žodis bus piktesnis, mūsų smūgis bus stipresnis. Dar keisčiau šitoje kovoje atrodo mojavimas tautine atributika, ,,tikrosiomis vertybėmis“ ar tikėjimo tiesomis. Lyg tie, kurie atsineš daugiau trispalvių, plakatų su vyčiais, kurie garsiau ir dažniau sušuks tam tikras frazes apie meilę, patriotizmą ar asmens laisvę, savaime bus pakylėti į teisiųjų sostą. Informacijos srautai šiuo metu milžiniški, juose dažnas suaugęs jaučiasi kaip džiunglėse. Komunikaciniai burbulai sukuria daugumos įspūdį, įstumia mus į kreivų veidrodžių karalystę, formuoja bejėgiškumo, katastrofizmo nuojautas, poreikį kariauti, ginti, šturmuoti, gal net nukryžiuoti ar pakylėti iki šventųjų aukų.
Visuomenėje tvyrančios įtampos liejasi per kraštus, dirglumas prasprogsta keiksmažodžiais ir grasinimais, nevilties šūksniais, kaltinimais, kad čia baisiau nei nacizmas, baisiau nei Šiaurės Korėja, kad čia genocidas ir diktatūra, kad niekur niekur pasaulyje nėra taip, kaip Lietuvoje. Keistai tai skamba žinant šiandieninės Baltarusijos, A. Navalno ir opozicijos situacijos Rusijoje, karinio perversmo Mianmare, stiprėjančių karinių veiksmų Ukrainoje ir kitus realius kontekstus. Kas tai – tiesiog įtampos išraiška, polinkis hiperbolizuoti, įtaigi demagogijos priemonė, siekis diskredituoti opozicijos atstovus ar visiškas konteksto neišmanymas? Manau, yra visko. Ir mokslininkams, nagrinėjantiems procesus visuomenėje, šis laikotarpis pateiks labai daug medžiagos tyrimams – kas krizinėje situacijoje vyksta su žmonių sąmone, jų gebėjimu analizuoti informacijos srautus ir komunikuoti.
,,Labai simboliškai ta kova atsispindi garsiojoje požeminėje perėjoje: mes jus užpiešime, sunaikinsime, iškviesime policiją, įžeisime, nepasiduosime, mūsų žodis bus piktesnis, mūsų smūgis bus stipresnis. Dar keisčiau šitoje kovoje atrodo mojavimas tautine atributika, ,,tikrosiomis vertybėmis“ ar tikėjimo tiesomis.”
Iš tiesų parašiau labai ilgą dvigubą įžangą. Jeigu tai būtų mokyklinis rašto darbas, sumažintų įvertinimą už netinkamą struktūrą ir dar įtartų, kad tekstas parašytas ne pasirinkta tema. Ir dar visus naujadarus galima žymėti kaip gramatikos klaidas – VLKK tikrai pritartų tai idėjai. Žodžiu, ko norėti iš vaikų, jeigu mokytojai sau taip leidžia. Jeigu normalaus straipsnio parašyti negeba. O iš tiesų šita (jau trečioji) įžanga turėtų (tikiuosi) kartu su saviironija nuimti įtampą ir padėti iš kitos perspektyvos pažiūrėti į situaciją. Pažiūrėti į visa tai iš mokymo(si) turinio ir tam tikrų įgūdžių (ne)formavimo perspektyvos. Todėl nesipiktinkite anksčiau laiko – sąsajos tikrai atsiras.
Šiuo metu intensyviai (?) atnaujinamos programos. Daug kalbama apie kompetencijas. Remiantis įvairiomis pedagoginėmis idėjomis kalbama apie gebėjimą sieti turinį su realybe, kurioje vaikas gyvena ir su kuria susidurs pabaigęs mokyklą. Oi kaip šiuo metu reikėtų iš tiesų atnaujinamų programų. Tokių, kurios įgalintų jaunus žmones orientuotis tame informaciniame chaose, kurios mokytų, kaip analizuoti tuos srautus tekstų, užplūstančių viešąsias erdves, kaip atpažinti demagogus ir manipuliatorius, kaip neapsigauti patikint įvairiomis paslėptomis reklamomis ir įvairiais naujaisiais pranašais, kaip pritaikyti istorijos, biologijos, chemijos ar fizikos žinias atpažįstant melagienas, kaip rasti idėjų, atsakymų į egzistencinius klausimus remiantis literatūros, muzikos, dailės kūriniais. Dabar kaip niekada jaučiu, kokia mokykla yra nutolusi nuo kasdienybės.
Puikia iliustracija galėtų tapti jaunieji internetinių žaidimų virtuozai, kurie dažnu atveju nemoka kokybiškai nufotografuoti ir teisingai pasukę atsiųsti savo užduočių. O kai rudenį paprašiau tam tikrų specialistų padėti vaikams įgyti nuotoliniam reikalingų įgūdžių (buvo visiškai aišku, kad tik laiko klausimas, kada ano pavasario istorija pasikartos), išgirdau, kad nėra laiko, ir taip programos nespės išeiti. Viską valdo jos didenybės PROGRAMOS. Ir čia neironizuoju ir nekaltinu – mes iš tiesų privalome dirbti pagal jas. Žinoma, galima „nespėti“ arba nespėti, leisti sau kažką pakeisti ar sukeisti, bet negalima pernelyg savivaliauti. Ir tik nuo mokytojo racionalaus požiūrio, patirties, kartais ir įžūlumo priklauso, kiek programose įrašyto balasto bus nustumta į paraštes.
Todėl kai šiuo metu yra baigiami jų atnaujinimo darbai, ypač jautriai reikėtų reaguoti į perspėjimus, kad ten oi kiek taisytinų dalykų. Nes diskusijos ir bendradarbiavimas vyko pagal geriausias to žanro tradicijas – jūs rašykite, rašykite, kalbėkite, kalbėkite, o mes padarysime, kaip norėsime. Padarysime taip, kad pokyčiai būtų minimalūs. Aš galiu liudyti tik apie lietuvių kalbos ir literatūros 2011 m. patvirtintą vidurinio ugdymo ir 2016 m. patvirtintą pagrindinio ugdymo programas. Jos, dar kai buvo svarstomos, sulaukė nemažai kritikos ir pasipriešinimo.
,,Taip, programose turi būti tam tikri fundamentalūs dalykai: taip, vaikai turi žinoti, kaip rašyti „ačiū“ ir kodėl nereikia šauti į katytę (vėl metonimijos), tačiau lygiai taip pat svarbu suprasti, kodėl save gerbiantys dienraščiai nebeleidžia anoniminių komentarų ir šalina kai kuriuos atsiliepimus, kuo skiriasi žodžio laisvė nuo žodinio smurto ar kuo argumentuotas tekstas nuo žodžių trydos, užmaskuotos tarptautinių terminų gausa.”
Kaip praktikė, kuriai tenka pagal jas dirbti ir nemažai bendrauti su kolegomis, galiu tik patvirtinti – tos abejonės ir įžvalgos, kas negerai, virto niūria realybe. Dabar vėl lipama ant to paties grėblio. Kodėl? Nežinau. Bet mano pačios prieš dvejus metus išsakyti nuogąstavimai, kad vadovavimą patikėjus tiems patiems, kurie ,,reformuoja“ jau dešimtmečiais, sunku tikėtis realių pokyčių, o ne imitacijų. Gal tai viena iš priežasčių. O gal yra tam tikra politinė valia, susijusi su tuo, jog nėra laiko arba finansavimo. Arba čia įtakingų vadovėlių autorių interesas ir toliau gauti lėšų. O gal tiesiog geriau ir saugiau tipenti seniai išmintu, nors ir nelabai kokybišku takeliu nei sukti neišbandytais keliais. Bet kuriuo atveju esminių pokyčių nebus. Kiek teko skaityti atsiliepimų, tai ne tik lietuvių kalbos ir literatūros programose.
O dabar prisiminkime straipsnio pradžią. Štai tokioje mūsų sukurtoje realybėje gyvena jauni žmonės. Dar jie gyvena virtualiame pasaulyje, į kurį daugeliui suaugusiųjų durys ne tik užrakintos devyniomis spynomis, bet ir užmūrytos. Tačiau mums reikėtų juos išmokyti nenuskęsti tose pelkėse, išmokyti jose orientuotis ir surasti kūlgrindas. Nežinau, ar visą pamoką aiškindama paaugliams, ką reiškia ,,Bėkit, bareliai“, pęslas, kaip suprasti, kad „vasarą ir kęsalis šokinėja“ (čia ne konkretus priekaištas, čia labiau tam tikra metonimija) aš padėsiu jiems tas kūlgrindas surasti.
Taip, programose turi būti tam tikri fundamentalūs dalykai: taip, vaikai turi žinoti, kaip rašyti „ačiū“ ir kodėl nereikia šauti į katytę (vėl metonimijos), tačiau lygiai taip pat svarbu suprasti, kodėl save gerbiantys dienraščiai nebeleidžia anoniminių komentarų ir šalina kai kuriuos atsiliepimus, kuo skiriasi žodžio laisvė nuo žodinio smurto ar kuo argumentuotas tekstas nuo žodžių trydos, užmaskuotos tarptautinių terminų gausa. Mes turime padėti jiems suvokti, kad menas padeda reflektuoti pasaulio sudėtingumą. Jeigu gebi jį suprasti. Jeigu suvoki, kuo skiriasi skaitalas ar senosios raštijos pavyzdžiai nuo grožinės literatūros, komercinis šou produktas (net jeigu jam skirta valstybės institucijų parama) nuo tikro kultūros renginio.
Perfrazuojant vieno vesterno pavadinimą, šioje šalyje nėra vietos drąsiems pokyčiams. Kaip mūsų atnaujinamose programose nėra turinio, reikalingo tam tikriems įgūdžiams formuoti. Kaip nebus laiko tiems 30 procentų žadėtosios turinio laisvės. Kartais atrodo, kad tai jau ne vienos ar kelių institucijų problema – tai ir yra tikrasis slaptasis užsakymas – padarykime viską, kad būtų neįmanoma išugdyti mąstančio, įžvalgaus, kritiško ir realiam pasauliui pasiruošusio jauno žmogaus.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Straipsnis taip pat publikuotas lrt.lt
