Man, kaip mokytojai, džiugu, kad ruduo būna pažymėtas ne tik keliomis švietimui reikšmingomis datomis, bet ir įvairiomis diskusijomis, konferencijomis, viešojoje erdvėje pasirodančiais straipsniais, reportažais, interviu. Kuo daugiau žiūros kampų, kuo daugiau aptariamų aktualijų, tuo didesnė tikimybė, kad galų gale atrasime bendrų sąlyčio taškų, padėsiančių išjudėti iš tos situacijos, kuri susidarė.
Tačiau tuose viešuose diskursuose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai dažniausiai teigia, kad viskas bus gerai, viskas kontroliuojama, o oponentams tiesiog pasakoma – yra ir kitaip matančių situaciją. Su politikais dar įdomiau – valdantieji akcentuoja, kad nuo šios kadencijos su švietimo pokyčiais bus tik geriau, o opozicija – kad dar niekada nebuvo taip blogai.
,,Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai dažniausiai teigia, kad viskas bus gerai, viskas kontroliuojama, o oponentams tiesiog pasakoma – yra ir kitaip matančių situaciją.”
Po ketverių metų jie apsikeičia vietomis. Ir visi, kol užima vadovaujančias pozicijas, stengiasi kuo daugiau pliusiukų pasidėti, kuo įvairesnių reformų organizuoti, ir visai nesvarbu, pagerino iš tiesų padėtį ar komplikavo. O problemos dažnu atveju dešimtmečiais lieka tos pačios. Labai puikiai procesus iliustruoja kad ir profsąjungų suvažiavimų rezoliucijos.
Pavyzdžiui, 2002 m. kalbėta apie netinkamą darbo užmokestį, 2005 m. keltos problemos dėl netinkamai paruošto įtraukiojo ugdymo (tada buvo kiti terminai, bet ta pati esmė), mokinių drausmės ir tėvų atsakomybės, mokyklos bendruomenės narių saugumo, 2010 m. rašyta apie tai, kad krinta profesijos prestižas, darbo apimtys ir sąlygos nesudaro prielaidų veikti kokybiškai ir t.t.
Vadinasi, kažkas sistemoje beviltiškai stringa, jeigu pažiūrėjus į dešimtmečių panoraminį vaizdą matomi ne pokyčiai, o pasikartojančios negerovės. Toks įdomesnis pastebėjimas – mokytojai dažnu atveju įvardija, kur yra pagrindinės problemos. Deja, jos negali būti išsprendžiamos per vieną kadenciją, vadinasi, politiškai nelabai išmintinga imtis tokių darbų. O ministerijos valdininkai juk vykdo politinę valią.
Jeigu pereitume prie konkretesnių pavyzdžių, tai, tarkime, etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, įvesta dar anos vyriausybės ir išprovokavusi pirmą tokį precedento neturintį streiką, – tai tas gordijaus mazgas, kurio atmazgyti turbūt jau nebeįmanoma. O tapti kitos kadencijos makedoniečiu, drastiškai ir įžūliai sprendžiančiu problemas, niekas nesiryžta – per daug rizikinga ir skausminga.
,,Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, įvesta dar anos vyriausybės ir išprovokavusi pirmą tokį precedento neturintį streiką, – tai tas gordijaus mazgas, kurio atmazgyti turbūt jau nebeįmanoma. O tapti kitos kadencijos makedoniečiu, drastiškai ir įžūliai sprendžiančiu problemas, niekas nesiryžta – per daug rizikinga ir skausminga.”
Akivaizdu, kad nueita netinkama kryptimi, tačiau net sukurtai darbo grupei buvo siūloma labiau koncentruotis į tokias, sakyčiau, keistokas vizijas, o ne bandoma spręsti tai, kad visiems skauda. Dėl to net opozicija tyli – juk jie ir prisidirbo. Mokytojų ir LŠDPS siūlymas etatą susieti su konkrečiu pamokų skaičiumi per savaitę – toks atrodo paprastas sprendimas – visada ir visų nuleidžiamas negirdomis. Nes neužteks lėšų taip reikalingiems pokyčiams realizuoti.
Kita skausminga problema, kuri niekaip nesprendžiama ne vieną ir ne dvi kadencijas – maksimalus mokinių skaičius klasėse. Pati ne pirmą dešimtmetį dirbu su 28-30 mokinių klasėmis ir puikiai žinau, kaip ,,įmanoma“ padalinti visiems dėmesį, diferencijuoti ar individualizuoti užduotis. Kiek minučių galima skirti vienam vaikui tam, kad papildomai jam paaiškintum, ko nesuprato, manau, nesunku suskaičiuoti.
,,Pati ne pirmą dešimtmetį dirbu su 28-30 mokinių klasėmis ir puikiai žinau, kaip ,,įmanoma“ padalinti visiems dėmesį, diferencijuoti ar individualizuoti užduotis.”
O jeigu klasėje dar yra ne vienas ir ne keli skirtingų specialiųjų poreikių vaikai? Sklandus darbas tik dokumentuose. Ir visi, nors kiek susidūrę su mokytojų veikla, supranta, kokia tai didžiulė problema. Profsąjungos irgi nuolatos primena ir įtraukia į derybas, bet šitas punktas kaip neįmanomas visada išbraukiamas. Apie galimus sprendimus taktiškai tyli visos politinės pozicijos ir opozicijos. Nes niekada neužtenka lėšų šitiems pokyčiams.
Pedagogų karjeros modelio projektas, į kurį mokytojų reakcija buvo tokia pat kaip į etatinio įvedimą 2018 m., geras tik tuo, kad kol kas sustabdytas. Deklaruojami tikslai taip toli nuo realybės ir priemonių, kurios siūlomos, kad kartais atrodo – ar tikrai sprendimą lemiančios institucijos suvokia, kokią griūtį gali išprovokuoti tokia reforma? O kas paskui – dar vienas gordijaus mazgas, tapsiantis veikiau kartuvių kilpa ant jau ir taip vos gyvaliojančio švietimo?
O tiesiog pataisyti esamą sistemą remiantis tarptautinių organizacijų ekspertų rekomendacijomis neoru ir nenaudinga, nes negalima bus visuomenei pristatyti kaip įvykdytos reformos? Ar negalima bus pritraukti projektinių lėšų? Vienas iš naujojo karjeros modelio tikslų – kelti profesijos prestižą, sukurti prielaidas ne plokščiai karjerai. Keistos paralelės sukasi galvoje – kai kalbama apie tai, kad reikia motyvuoti jaunus ir/ar talentingus, atsakingus piliečius siekti Seimo nario mandato, kaip viena pagrindinių ir realių priemonių minimas užmokesčio kėlimas, tačiau vos kalba pasisuka apie mokytojus, atsiranda visai kitokie siūlymai, kurių esmė – didinti darbo krūvius, kas penkerius metus priversti įrodinėti savo kvalifikaciją, vertę ir t.t.
Galų gale perfrazuojami tyrimai, kuriuose teigiama, kad nuo algos dydžio kokybė ir motyvacija nelabai priklauso, todėl reikia kitokių sprendimų. O gal tiesiog pakelkime algas, kad neliktų darbų, už kuriuos mokama, pavyzdžiui, 11 centų už valandą, ir tas prestižas ateis. O su juo ir jaunų žmonių motyvacija. Bet ne, niekas to nedaro, nes, kaip visada, neužtenka lėšų realiems pokyčiams.
,,O gal tiesiog pakelkime algas, kad neliktų darbų, už kuriuos mokama, pavyzdžiui, 11 centų už valandą, ir tas prestižas ateis.”
Ir turbūt paskutinis aspektas šitame straipsnyje – atnaujinamos bendrosios programos. Vieniems dalykininkams tai visai geri pokyčiai, kiti teigia, kad atnaujinimas daugiau simbolinis arba imitacinis. Bet kuriuo atveju kartu su atnaujinimu turėtų atsirasti skaitmeninių ugdymo priemonių pasiūla, konkretūs sprendimai, kaip bus tikrinamos žinios, įgūdžiai, kompetencijos. Kartu turi startuoti aiškus egzaminų modelis su vertinimo kriterijais, užduočių pavyzdžiais, pavyzdiniais darbais, jų įvertinimais ir komentarais.
Kitaip dėstymo metodika bus paruošta (jeigu bus) praėjus keleriems metams po programos ir egzamino starto. Dabar pasakius ,,a“, toliau užklimpstama. Ir net labai gerai vertinami pokyčiai (pavyzdžiui, tokiais laikau naująsias lietuvių kalbos programas, kuriose paliekama daug laisvės ir pasitikėjimo mokytojo kompetencija) liks nieko verti, jeigu visa likusi sistema užstrigs tame pačiame XX a. viduryje. Ko reikia, kad pajudėtume – sukeltų skandalų ir tada ryžtingų veiksmų paskiriant tinkamus žmones į tinkamas pozicijas? Nes šiaip neužtenka lėšų visiems būtiniems pokyčiams inicijuoti?
Ir visai pabaigai – sakoma, kad vykdant bet kokį projektą, bet kokią reformą yra trys sudedamosios dalys: laikas, pinigai, kokybė. Vieną iš jų visada reikia paaukoti. Švietimo sistemoje laikas skaičiuojamas 4 metų politinėmis kadencijomis, todėl jo mažai, pinigai – projektų lėšos, kurios iš esmės nelabai pasiekia mokytojus ir mokinius, o kitų finansavimo šaltinių visada trūksta. Nesunku išmąstyti, kas yra paaukojama – visada dėsningai.
Nes vadovaujamasi posakiu, kad vis tiek kaip nors bus – juk nebūna, kad niekaip nebūtų. O ta pokyčių kokybė, kuri kiekvieną kartą pasirenkama kaip racionaliausia auka, mums kainuoja labai daug – stringančią, klimpstančią ir niekaip dešimtmečiais į priekį nepajudančią švietimo sistemą. Gal reikėtų įgyti vidinės drąsos ir nors kartą pabandyti paaukoti kitą sudedamąją dalį?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat straipsnį galite rasti čia.
