Šiomis dienomis virtualioji erdvė tiesiog sprogo nuo komentarų apie ŠMSM priimtą sprendimą pridėti 10 balų prie galutinio VBE rezultato. Viešos diskusijos, tiesą pasakius, yra gerai, tačiau kartais jos perauga į patyčias. Pasisakyti jaučia pareigą visi, kas turi ką parašyti arba tiesiog nori dėmesio. Kad gautum „laikų“, reikia kuo įmantriau ir kuo nekultūringiau išreikšti savo poziciją (deja, tai tampa ne išimtimi analizuojant ir kitas temas). Ant sofų sėdi ir situaciją komentuoja beveik trys milijonai „profesionalų“.
,,Šiomis dienomis virtualioji erdvė tiesiog sprogo nuo komentarų apie ŠMSM priimtą sprendimą pridėti 10 balų prie galutinio VBE rezultato.”
Abejoju, ar tas žingsnis buvo teisingas, tačiau politinio pasitikėjimo komanda, manau, bandė spręsti problemą atsižvelgdama į įvairius kontekstus. Todėl būsiu absoliučiai nepopuliari – suprantu to sprendimo logiką, tik gal buvo galima jį taikyti šiek tiek kitaip. Taip, tai ne sisteminis problemos sprendimas – tai tik vienkartinis pleistras, kurio reikėjo dėl ankstesnės komandos inicijuotų netinkamų pokyčių.
,,Todėl būsiu absoliučiai nepopuliari – suprantu to sprendimo logiką, tik gal buvo galima jį taikyti šiek tiek kitaip. Taip, tai ne sisteminis problemos sprendimas – tai tik vienkartinis pleistras, kurio reikėjo dėl ankstesnės komandos inicijuotų netinkamų pokyčių.”
Aš, kaip mokytoja, mokanti ne tik ypač gabius abiturientus, matanti, kaip kai kurie iš jų nemiegojo naktimis, nes bijojo, kad neišlaikytas matematikos egzaminas sužlugdys jų svajones siekti norimų profesijų, suprantu, kaip sunku buvo apsispręsti ministerijoje – palikti tuos visiškai neadekvačius VBE matematikos rezultatus ar ieškoti išeičių.
Vėlgi girdžiu įvairių švietimo influencerių ekspertų patyčias mokinių atžvilgiu – tinginiai, nevykėliai, nesusipratėliai, taip jiems ir reikia. Ne, dalis tų vaikų, paaukotų šitam eksperimentui, darbštūs, kažkurioje srityje gabūs ir kryptingai siekiantys savo tikslų. Tačiau jie ne matematikai mokyklinio turinio prasme. O išorinės aplinkybės – pakelta išlaikymo kartelė, sugriežtintos stojimo sąlygos – jiems galėjo visiems laikams uždaryti kelius norimomis kryptimis.
Galų gale mes puikiai žinome, kad tai karta, kuri savo 8–9 klasę praleido mokydamiesi nuotoliniu būdu, o 11–12 klasėse dirbdami pagal atnaujintas programas, kurios buvo perkrautos, be metodinės medžiagos, be normalių mokymosi priemonių. Ir VBE užduotys tikrai sulaukė profesionalų priekaištų. Todėl nenormalus neišlaikiusiųjų procentas – tai labiau signalas, kad sistema išbalansuota ir nukenčia mokiniai.
,,<…> nenormalus neišlaikiusiųjų procentas – tai labiau signalas, kad sistema išbalansuota ir nukenčia mokiniai.”
Gal buvo galima anksčiau numatyti tas problemas ir pradėti jas spręsti, bet įvyko taip, kaip įvyko. Reikėjo arba apsimesti, kad taip ir turi būti, ir planuoti tik ateities darbus, arba priimti nepopuliarų sprendimą – tokį, kuris čia ir dabar padėtų daliai jaunų žmonių. Pripažinkime – pirmasis kelias ministrės komandai būtų buvęs gerokai saugesnis, tuo labiau kad ne jie yra tos tragiškos situacijos lėmėjai. O antrajame visiems tinkančios išeities rasti neįmanoma, todėl pykčio, kritikos ir nesupratimo galima tikėtis gerokai daugiau.
Šitoje vietoje girdžiu ir tuos, kurie sako, jog nukentėjo stipriausieji, išsikreipė bendri rezultatai. Taip, 100 gavo ir tie, kurie turėjo gauti 90. Bet tai juk ne tie, kurie balansavo ant neišlaikymo ribos. Didesnė problema, man atrodo, kad tuos 10 balų pridėjo ne tik matematiką laikiusiems. Pridėjo visiems, išskyrus lietuvių kalbą. Nors būtent lietuvių B lygio vertinimo normos galimai buvo sudarytos neatsižvelgiant į visus kontekstus, o tai patvirtino ir didžiulis neišlaikiusių skaičius (31,3 proc.). Ir labai mažas šimtukų procentas (0,8 proc.) taip pat rodo, kad kažkas negerai. Tačiau biologijos, geografijos, istorijos VBE užduotys ir vertinimai, kiek teko kalbėtis su specialistais, buvo adekvatūs. Tai jeigu ten nekilo tokių problemų, gal reikėjo palikti taip, kaip sutarta iš anksto?
Suprantu, kad ministerijos komanda turėjo savo sprendimo logiką. Reakcijos bet kuriuo atveju būtų buvusios aštrios, nes net kai didžiajai daugumai sprendimai palankūs, vis tiek išlenda koks garsiai šūkaujantis, kuriam tiesiog smagu kelti sumaištį ir nervinti kitus. O čia akivaizdu, kad suteikiama puiki proga kritikuoti. Tik paskui stebimės – o kodėl neturime lyderių, kurie ryžtųsi nepopuliariems, nors ir reikalingiems pokyčiams, visai pamiršę, kad kažkuriuos jau pasmerkėme, sumaišėme su žemėmis. Kartais kritika būna pelnyta, kartais – nelabai. Gerokai svarbiau, kaip ji išsakoma. O čia jau skirčiau minus 10 daugumai viešųjų pareiškimų.
,,O čia akivaizdu, kad suteikiama puiki proga kritikuoti. Tik paskui stebimės – o kodėl neturime lyderių, kurie ryžtųsi nepopuliariems, nors ir reikalingiems pokyčiams, visai pamiršę, kad kažkuriuos jau pasmerkėme, sumaišėme su žemėmis.”
Šitą situaciją įvairiais kampais analizavo, kas netingėjo. Mane suglumino buvusių ministrų pasisakymai. Užuot prisiėmę politinę atsakomybę už tuos sprendimus, kurie dabar kelia tiek sumaišties, jie bando moralizuoti ir aiškinti, kaip dabartinės ministrės komanda nevykusiai tvarkosi. Man atrodo, kad šita komanda išvis neturi laiko tvarkytis, nes nuolat reikia gesinti tuos gaisrus, kurie įsiplieskia dėl ankstesnių netinkamai paruoštų pokyčių. Kas gerai – dabartinė ministrė bent jau neapsimeta ir neteigia, kad tai ne gaisrai, o galimybė pasišildyti, ji imasi atsakomybės ir nepopuliarių žingsnių. Kartais tai pasiteisina, kai kada ne, tačiau kol kas į visas problemas žiūrima kaip į iššūkius, o ne kaip į smulkmenas, kurias galima ignoruoti ar užkasti pasitelkiant komunikacinį ar kitokį manipuliavimą.
,,Mane suglumino buvusių ministrų pasisakymai. Užuot prisiėmę politinę atsakomybę už tuos sprendimus, kurie dabar kelia tiek sumaišties, jie bando moralizuoti ir aiškinti, kaip dabartinės ministrės komanda nevykusiai tvarkosi.”
Kaip jau minėjau, sofos lygoje žaidžia beveik trys milijonai švietimo ekspertų. Jie akylai stebi sprendimus ir iškart puola juos komentuoti socialiniuose tinkluose. Deja, mūsų diskusijų kultūra dažnu atveju apsiriboja tik vienašališkais pareiškimais, emocijomis grįstais pasisakymais, o dalies tiek peržengia kultūringo bendravimo ribas, kad noromis nenoromis tenka žvilgtelėti ir į mėnulio fazę. Labai norėtųsi palinkėti visiems (ir sau) gebėjimo aptarti kylančias problemas iš įvairių perspektyvų, pamatyti ir panoraminį vaizdą, ir individualias situacijas, nepamiršti, kad pasaulis gerokai įvairesnis nei tik juodas ir baltas. Švietime reikia spręsti tiek ilgalaikes problemas, tiek čia ir dabar atsirandančias. Nes už jų visų – žmonių gyvenimai. O kai vienareikšmiškų sprendimų nėra, tenka sverti – kuri blogybė mažesnė. Apie tai ir siūlau kultūringai diskutuoti.
