Kaip įtraukųjį ugdymą vertina mokytojai? Nuo ko priklauso jo sėkmė? Ar jam tinkamai pasirengta?
Žinių radijo laidoje ,,Būti kartu”- LŠDPS narė ir Švenčionių Z.Žemaičio gimnazijoje dirbanti specialioji pedagogė, logopedė ekspertė Virginija Duksienė (ved. Aurimas Perednis).
Paklausta, ar įvyko šiais metais kažkokie radikalūs pokyčiai dėl įtraukiojo ugdymo mokyklose ir kaip būtų galima vertinti šiuos metus, LŠDPS narė Virginija sako, jog įtrauktis prasidėjo tikrai ne prieš dvejus metus ir kad tie vaikučiai ateidavo į mokyklas jau daug anksčiau, tačiau pasikeitė tėvų ir visuomenės požiūris.
,,Pasikeitė galbūt požiūris tėvų ir visuomenės mokyklai deklaravus, jog yra įtraukusis ugdymas ir kad mes dabar mokysim visus, kad mes priimsim visus. <…>Taip atrodo, kad mokykloje tarsi turėtų <…> viską išspręsti labai teisingai ir suteikti visiems pagalbą, turėti resurso tiek, kad visi gautų pagalbos tiek, kiek reikia konkrečiai situacijai. Bet taip nenutiko.
,,Įtrauktis prasidėjo tikrai ne prieš dvejus metus ir kad tie vaikučiai ateidavo į mokyklas jau daug anksčiau, tačiau pasikeitė tėvų ir visuomenės požiūris.”
Taigi esminio pokyčio nėra, bet ateina į mokyklą du vaikučiai su autizmo spektru, kuriems reikia staiga 100 % asistento pagalbininko mokinio. Mokykla neturi tokių resursų, kad suteiktų 8-15 val. žmogų vienam vaikui, o jeigu tokių ateina keturi vaikučiai. Savo mokykloje pradinio ugdymo koncentre turim šiai dienai 2 vaikučius mes turim turėti 2 žmones šitų vaikų mokymui ir pagalbą jiems. <…> O resursų mokyklai nepadaugės tikrai.
<…>
Tėvai labai suinteresuoti ateiti į mokyklas, ypač periferijoje, kuomet specialiosios mokyklos yra nutolusios. Na sakykim, Vilnius dar turi išlaikę specialiųjų mokyklų tam tikrą tinklą, kur gali tėvai pasirinkti klasę. Bet <…> kituose rajonuose tai reiškia, jog reikėtų vaiką atiduoti, vežti kažkur į specialią įstaigą, išimti iš šeimos. Todėl tėvai labai natūraliai renkasi bendrojo ugdymo klasę, tuo labiau kadangi įstatymas ir valstybės sako, kad mes priimam, mes galime, mes mokome ir esame pasiruošę”, – sako logopedė.
,,Tėvai labai natūraliai renkasi bendrojo ugdymo klasę, tuo labiau kadangi įstatymas ir valstybės sako, kad mes priimam, mes galime, mes mokome ir esame pasiruošę.”
Specialioji pedagogė papasakojo, kad jos 800 mokinius turinčioje mokykloje yra 5 mokytojai padėjėjai: keli iš jų pririšti prie vaiko, kiti vaikščiojantys – padeda keliose klasėse pagal tvarkaraštį. Vis tik jos nuomone, mokytojai padėjėjai nėra ,,ta sritis ir ta grandis, kuri įtraukiajam ugdyme būtų ženkliai ryškiai teisinga mokinių ugdymo atveju.“
,,Man apskritai mokinio padėjėjas atsirado kaip socialinis reiškinys, <…> kai reikėjo padėti fiziškai apsitarnauti vaikui, kuris, sakykim ateina į mokyklą ir kuriam reikia fizinės pagalbos: nueiti į valgyklą, kažkur padėti persirengti, rankytę palaikyti, kai jisai rašo ir pan. O dabar žiūrėkite, kas nutiko su tuo padėjėju. <…> Kokią kvalifikaciją ir kaip jisai gali padėti tam mokiniui, kuris turi aibę problemų, ar ne? Kokį turi turėt padėjęs supratimą? Turėdamas savo išsilavinimą, savo bazinius mokymus, keturiasdešimties valandų, kad padėtų tam mokiniui spręsti jam kylančias problemas susigaudyti greitai situacijose“, – teigia V. Duksienė.
Logopedė sako, kad kai kurie mokytojai, sako, jog nereikia jiems to mokytojo padėjėjo, nes atrodo, kartais kad pačiam padėjėjui reikia padėjėjo.“
,,Gerai, jeigu tas mokytojo padėjėjas yra šiek tiek susipažinęs labiau ir turi tam tikras galimybes. Bet dažnai taip nenutinka. Ir mano mokykloje yra keli mokytojo padėjėjai, kurie yra buvę mokytojai. Ir dabar jau būdami pensininkai esant tokiai situacijai dirba. Vat tose klasėse <…> kur jie kartu su mokytoju visą laiką dirba, matome visai kitą vaizdą. Tose klasėse dirba 2 profesionalai.
Specialioji pedagogė yra už įtraukųjį ugdymą. Klasėse vaikų požiūris į turinęiu specialiųjų poreikių vaikus priklauso nuo mokytojo ir tėvų.
,,Mokykloje irgi taip pat ir labai gražiai matosi, kad grynai nuo pedagogo asmenybės nuo jo požiūrio, pirminio vertybinės skalės labai priklauso, kaip vaikai klasėje elgiasi su specialiuosius poreikius turinčiais vaikais <….> Vaikai realiai jokių specialiųjų poreikių, jokio kitoniškumo neskiria ir net jiems išvis yra vienodai, kaip atrodo kiti, jie tiesiog žaidžia ir gyvena. <…> O mokykla turi resursą, kokį turi ir daro, ką gali“, – teigia V. Duksienė.
Laidos įrašą rasite čia.
