Lapkričio 28 d. buvo intensyvaus švietimo bendruomenės veiksmo diena. Kaip prieš metus (būtent tą dieną mokytojai, atėję į tuometinę ŠMM, ten pasiliko trims savaitėms), taip ir dabar. Gal galėtų tapti puikia tradicija būtent tą dieną būti pilietiškai aktyviems ir priminti politikams, kad jie patys pasirinko prioritetu švietimą ir tai reikėtų ne tik deklaruoti. Čia toks pasiūlymas ateičiai, gal kada ir išsipildys.
O kol kas vis girdisi balsų, kad mokytojams atstovaujančios profesinės sąjungos susiskaldžiusios, kad reikėtų vienytis, reikėtų vienos stiprios. Dėl vienos stiprios drįsčiau suabejoti – užaugau dar tais laikais, kai buvo viena stipri partija, todėl žinau, kad tokiu atveju ne tik dingsta pasirinkimo laisvė, bet ir iškyla realus diktato ir piktnaudžiavimo pavojus (pavyzdžiui, hipotetinė situacijai, kai profsąjungos lyderis sudaro slaptus susitarimus su valdžios atstovais ir prasideda veiklos imitacijos. Kokia tada išeitis išaiškėjus faktams ar tik įtarimams?). Todėl sakyčiau – būtų labai gerai kelios stiprios profsąjungos, kurios stengtųsi dėl mokytojų gerovės, o atėjus laikui galėtų susitarti dėl koordinuotų veiksmų. Lietuvoje BEVEIK taip ir yra – šiuo metu veikia kelios įtakingesnės ir daug mažesnių, vis palaikančių vieną ar kitą pusę. Iš pirmo žvilgsnio net lapkričio 28 d. galėjo būti tiesiog sutarimo simboliu – iš ryto vienos profesinės sąjungos mokytojai 2 val. dalyvauja įspėjamajame streike, po pietų atvyksta ir prisijungia prie kitos profesinės sąjungos organizuojamo Lietuvos mokytojų suvažiavimo, kuriame buvo gvildenamos absoliučiai visiems mokytojams skausmingos problemos. Ir taip visa diena prisipildo naujų prasmių.
Tačiau sutarimo nėra. O susigaudyti, kurie nenori bendradarbiauti, ne taip lengva. Susigaudyti, kurie yra kurie, kurie tie „tikrieji“, kurie gina mokytojų interesus, taip pat. Todėl visiems, norintiems nors kiek aiškumo, galiu tik pasiūlyti ne klausytis, kas ką šaukia ar kaltina, o ramiai dėliotis faktus ir tik faktus. Teisybės dėlei reikia pasakyti – mano situacija irgi komplikuota, nes priklausau konkrečiai profesinei sąjungai ir ką bepasakyčiau, kita pusė tai gali panaudoti prieš. Pasistengsiu būti kiek įmanoma taktiškesnė, konkretesnė ir objektyvesnė (bet savo viešuosius ir privačiuosius interesus deklaruoju taip bandydama užkirsti kelią manipuliacijoms). O kalbėti apie tai būtina, nes išsidiskutavus, išsiaiškinus (tai yra, ištraukus temą iš pilkosios komunikacinės zonos), bus užkirstas kelias galimai demagogijai ir pasinaudojimui žmonių nežinojimu.
Turbūt pagrindinė šiuo metu ryškiausia objektyvi takoskyra, pagal kurią realiai galima identifikuoti profesines sąjungas, yra jų požiūris į etatinio darbo apmokėjimo įvedimą nuo 2018-09-01. A. Navicko vadovaujama LŠDPS manė, kad tas modelis toks, koks buvo pateiktas, – labai skubotas žingsnis ir klaida. Kad reikia pačiame dokumente daug ką gerokai sukonkretinti, įtraukti daugiau mokytojams palankių sąlygų, išbandyti su pilotinėmis mokyklomis. Į kolektyvinę sutartį išvis nebuvo įtraukti (tegul ir su derybinėmis nuolaidomis) tie 4 pasiūlymai, kurie po metus trukusių teisinių ginčų ir tapo precedentu skelbti streiką. Tai buvo oficialūs streiko reikalavimai. Ir tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl su LŠDPS nepasirašyta kolektyvinė sutartis. Kitos profesinės sąjungos tą kolektyvinę pasirašė ir taip uždegė žalią šviesą įvesti etatinį tokiu pavidalu, kokiu jis ir buvo įvestas. Profesinės sąjungos, pasirašiusios kolektyvinę, buvo įpareigotos ginti ŠMM ir Vyriausybės poziciją. Štai kodėl pernai rudenį / žiemą įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir įvairaus lygio derybose diskutuojant apie etatinį darbo modelį buvo matomas toks didžiulis profsąjungų lyderių susipriešinimas ir skambėjo kaltinimai (visiems gerai, tik vienam ne). Panašūs kaltinimai skamba iki šiol. O čia jau mokytojai, tą etatinio darbo apmokėjimo gėrį pajutę asmeniškai, turėtų sau individualiai atsakyti, kurie sprendimai labiau susiję su jų interesais.
Praėjo metai. Jie buvo labai aktyvūs ir intensyvūs. Su ministerija prie derybų stalo (tiksliau, atskirų stalų vis kitu laiku) ne vieną, ir ne du kartus sėdėjo visų profesinių sąjungų derybinės grupės. Ir gerai, kad buvo toks intensyvus darbas, toks spaudimas. Kuo jis stipresnis, tuo visai švietimo bendruomenei geriau. Nes ilgametės įvairių šalių politikos patirtys sako, kad tik griežtai reikalaujant ir aktyviai veikiant, o kartais, kai vis dėlto piliečių nuomonė ignoruojama, pasitelkiant teisėtas kraštutines streiko formas, galima pasiekti konkrečių tikslų. Todėl ne viena profesinė sąjunga yra visai neblogai. Palaikau visus mokytojus, kurie yra pilietiškai aktyvūs ir stengiasi ne stebėti ar verkšlenti, o sąmoningai veikti. Bet vienybės norėtųsi. Nes konfliktas naudingas nebent manipuliuoti profsąjungomis siekiantiems politikams. Jie visada veiks principu „Skaldyk ir valdyk“.
Pabaigai turiu pasiūlymą.
Mieli kolegos, iš pernai rudens / žiemos patirčių atsinešu suvokimą – mes daug ką galime pakeisti, jeigu esame vieningi, drąsūs ir aktyvūs. Todėl nelaukite, kol kas nors ką nors kada nors pakeis – pasirinkite vieną iš tų profesinių sąjungų, kuri atitinka jūsų prioritetus, jūsų suvokimą apie švietimą, apie tai, su kokiais kolegomis norėtumėte tapti bendražygiais, ir stokite. Darbo kodeksas leidžia tam tikrų teisių reikalauti tik tuos, kurie yra profesinėse sąjungose. Padėkime vieni kitiems, susistiprinkime bendryste ir eikime kartu bandydami pakeisti tą sistemą, kurioje tiek metų esame. Jeigu mūsų bus labai daug, tikiu, kad tikrai pavyks. O kurią profesinę sąjungą rinksitės – jūsų asmeninis reikalas. Tik rinkitės ne tą, kuri arčiausiai jūsų mieste / miestelyje, ne tą, kuri kalba, kad yra geriausia ir kovoja už žmogų, – rinkitės labai atidžiai išnagrinėję faktus, dokumentus, viešus pasisakymus ir dar daugelį kitų aspektų. O jeigu netenkina pasirinktos veikla, kryptis, drąsiai išsakykite savo poziciją, nebijokite ieškoti ir alternatyvų. Tik labai prašau – visų pirma patys individualiai pradėkime veikti. Nes švietimo sistemai dabar labai reikia aktyvių, sąmoningų piliečių pozicijos.
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
