I. Peciukonienė: privalome pagaliau išlįsti iš šešėlio

2013-04-19

alt

Pastebėjau, kad viešojoje erdvėje apie „darželinukų“ skaudulius kalbama tik retkarčiais, o pastaruoju metu ir visai nutylima. Atrodo, kad ikimokyklinis ugdymas rūpi tik šių įstaigų darbuotojams ir tėvams, kurių vaikai lanko darželius. Visiems kitiems, t.y. ministerijai, savivaldybėms, Seimui, netgi Lietuvos piliečiams esame greičiau problema, kuria visi tik ir stengiasi atsikratyti arba pastumti į šalį, „užglaistyti“, kol ateis geresni laikai.

Ministerija nuolat teisinasi, kad darželiai priklauso savivaldybėms, Seimas dažniausiai turi svarbesnių reikalų, savivaldybės vėlgi savo ruožtu „verkia“, kad trūksta lėšų, o Lietuvos piliečiai, kaip įprasta lietuviams, net pradeda gėdinti auklėtojas, atseit „ko čia skundžiatės, ir taip gerai gyvenat, nors nieko nedirbat“.

O kaip gi iš tikrųjų mes, auklėtojos ir kiti darželių darbuotojai, gyvenam?

Ogi nuolatinėje streso būsenoje, į kurią pakliuvome pačioje ekonominės krizės pradžioje, nes padėtis darželiuose beveik nepasikeitė. Lėšų, kaip trūko, taip ir trūksta, reikalavimai nuolat didėja, darbuotojų etatų, kurie buvo sumažinti, niekas negrąžino, viltys dėl ateities stabilumo, taip ir liko viltimis, o visi pažadai pagerinti ikimokyklinių įstaigų darbuotojų darbo sąlygas, taip ir liko pažadais.

Pažadai, pažadai…

2012 metų pradžioje, po Lietuvos mokytojų suvažiavimo, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete įvyko susitikimas su profsąjungų ir valdžios atstovais, kuriame mums buvo pažadėta skubos tvarka parengti ilgalaikę paramos programą ikimokyklinio ugdymo plėtrai ir sąlygų gerinimui. Tokioje programoje turėjo būti numatyti laikotarpiai, kada darželio grupėje galėtų atsirasti antras pedagogas, kaip palaipsniui didinti darbo užmokestį šiame segmente ir kitų aktualių problemų sprendimo keliai.

Tačiau tokios programos, deja, nėra nė kvapo… Dar anksčiau, 2011 m., švietimo ir mokslo ministro sudaryta darbo grupė pateikė siūlymus dėl ikimokyklinių įstaigų darbuotojų darbo sąlygų gerinimo. Vienas iš siūlymų buvo padidinti nekontaktinių valandų skaičių. Vėlgi – siūlymai taip ir liko siūlymais. Buvusi valdžia pažadėjo ikimokyklinio ugdymo krepšelį padidinti dvigubai, tačiau pasirodo, tai irgi buvo tik pažadas… Teisingai vienoje radijo stotyje buvo pasakyta: „Ko tiems žmonėms vis trūksta? Valdžia tiek daug žada, o žmonėms vis maža ir maža…“

Vaikų grupėse per daug. Na ir kas?

Nors darželių darbuotojų padėtis negerėja, tačiau reikalavimai jiems keliami vis aukštesni. Daugėja įvairių projektų, programų, kurie nuleidžiami „iš viršaus“. Pagal naująjį Švietimo įstatymą, kvalifikacinius reikalavimus ir kitokius teisės aktus reikalaujama, kad auklėtojos turėtų atitinkamą išsilavinimą, teiktų kokybišką ugdymą, užtikrintų vaikų saugumą, tenkintų įvairius individualius vaikų, o taip pat ir tėvų bei valdžios poreikius, nuolat tobulintųsi ir keltų savo kvalifikaciją ir t.t.

Taip, sutinku, kad turėtų taip būti. Pati esu mama ir norėčiau, kad mano vaikas visa tai gautų. Bet taip pat esu ir auklėtoja. Ir šioje vietoje matau, kad reikalavimai absoliučiai neadekvatūs nei darbo sąlygoms, nei atlyginimui.

Be to, net teisės aktai prieštarauja vieni kitiems. Kaip minėjau, pagal Švietimo įstatymą auklėtoju gali dirbti tik žmogus su atitinkamu išsilavinimu, o Higienos normose minima, kad su vaikais grupėje dirba du suaugę žmonės – pedagogas ir auklėtojos padėjėja. Visi žino, kad auklėtojos padėjėja yra techninis darbuotojas ir neprivalo turėti specialaus išsilavinimo, nors yra neatsiejama grupės gyvenimo, o taip pat ir ugdymo proceso dalis.

Maža to, teisės aktų dažnai yra nepaisoma. Vilniuje štai ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problemą žadama spręsti į grupes priimant po 2-3 vaikus papildomai. O kad Higienos normose nurodytas konkretus sąrašinis vaikų skaičius, kurio negalima viršyti, niekam nė motais. Beje, Vilniuje ta nuostata jau seniai yra pažeidinėjama – daugumoje darželių sąrašinis vaikų skaičius grupėse jau viršijamas dviem ir daugiau vaikų.

Tai tik vienas kitas pavyzdys, jų yra ir daugiau: teisės aktų nepaiso tiek savivaldybės, tiek įstaigų vadovai. Į bet kokį priminimą apie teisės aktų nepaisymą ar pažadų nevykdymą visada gauname identiškus atsakymus: tokia padėtis, tokie aukštesnės institucijos neformalūs nurodymai, trūksta lėšų ir pan.

Lėšų nėra tik eiliniams?

Taigi apie lėšas. Kaip žinome, darželiai yra finansuojami iš trijų šaltinių – krepšelio, savivaldybės (aplinkos lėšų) ir ugdymo mokesčio (tėvų įmokų). Paprastai krepšelio lėšų pakanka didžiajai daliai pedagogų darbo užmokesčio bei kitoms ugdymo reikmėms apmokėti. Likusi dalis turėtų būti padengiama iš savivaldybės lėšų arba tėvų mokamo mokesčio. Štai čia ir prasideda problemos. Savivaldybės lėšų nuolat skiria nepakankamai, ypač šiais metais, kadangi didėjo minimali mėnesio alga. Darbo užmokesčio fonde lėšų trūksta dviejų-trijų mėnesių atlyginimams, neįskaitant apmokėjimo už pavadavimus. Jau nekalbu, kad per mažai lėšų skiriama kvalifikacijai, įvairioms ugdymo ir ūkinėms reikmėms.

Vilniuje šį trūkumą dažniausia siūloma dengti iš tėvų mokamo ugdymo mokesčio. Kituose miestuose taip pat yra įvestas toks „tėvų mokestis“, bet jis yra mažesnis, todėl ten šių lėšų nepakanka padengti biudžeto deficitui.

Valdžia nuolat primena, kad ikimokyklinukų padėtis pagerėjo, kai atsirado krepšelis. Pritariu, šiek tiek pagerėjo. Nors dėl krepšelio lėšų paskirstymo metodikos galima daug ginčytis, bet sutinku, kad ikimokyklinukams krepšelis davė daugiau gero nei blogo. Bent jau pedagogams yra kažkiek garantuojamas atlyginimas ir kitos reikmės. Tačiau kiti ikimokyklinių įstaigų darbuotojai išviso niekam nerūpi: techninio personalo etatai mažinami ir toliau, vėl atsiranda siūlymai eiti nemokamų atostogų arba pedagogams susimažinti darbo krūvį. Taigi vėl bandoma taupyti paprastų darbuotojų sąskaita. Ir kada baigsis tas priverstinis taupymas?

Beje, norėčiau pažymėti, kad pernai Vilniaus savivaldybė ikimokyklinių įstaigų vadovams užmokesčio koeficientus pakėlė iki maksimumo („žirklių“ ribose), tuo tarpu į pedagogų reikalavimus pakelti koeficientus nuolat gaunamas atsakymas, kad biudžete trūksta lėšų. Nors vadovų darbo užmokestis didesne dalimi mokamas iš aplinkos lėšų, kurių, kaip jau minėjau, trūksta visais atvejais.

Mes patys atsakingi už savo gerovę

Apie lėšų trūkumą darželiuose galima pasakoti ir pasakoti. Bet nerimą kelia ne vien tai. Pastaruoju metu ikimokykliniam ugdymui dėmesio visai nebeskiriama. Švietimo ir mokslo ministerija, Seimas, kitos valdžios institucijos diskutuoja apie aukštąjį mokslą, egzaminus, vaikų globos problemas, tačiau apie ikimokyklinį ugdymą nebesigirdi jokių kalbų.

Viešai deklaruojamas socialinis dialogas iš valdžios pusės kažkodėl yra ne aktyvinamas, o greičiau slopinamas. Ir tai yra daroma įvairiais lygmenimis. Kalbant apie ikimokyklinį ugdymą, tai dažniausiai vyksta pačiose įstaigose ir, be abejo, savivaldybėse. Socialinis dialogas tokiais atvejais vyksta tik profsąjungų iniciatyva ir tai tik didžiulių pastangų dėka.

Deja, profsąjungos darželiuose kuriasi vis dar labai vangiai. O taip norėtųsi, kad padėtis pasikeistų iš esmės. Jeigu norime gyventi oriai ir išbristi iš skurdo, privalome pagaliau išlįsti iš šešėlio. Turime suvokti, kad tik nuo mūsų pačių priklauso mūsų gerovė, kad mūsų solidarumas – tai kelias į konstruktyvų dialogą su valdžia, įrankis mūsų problemoms spręsti.

Irena PECIUKONIENĖ

LŠDPS Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų centro pirmininkė

Straipsnis publikuotas savaitraščio “Dialogas” balandžio 25 d. numeryje.