,,Sudegi- atgimsti… sudegi – atgimsti.. sudegi – atgimsti… su….. ir vieną kartą arba nebedegi, arba… “ – apie mokytojo darbą ir kiekvienos pamokos ritmą rašė kolegė A.Žvinklytė.
Ir mokytojai, skaitę tą tekstą, iš karto suprato, kaip tiksliai apibūdinta kasdienybė ir tas ritualinis pamokos-pertraukos pokytis, vykstantis minučių tikslumu, kokia teisingai išvesta paralelė. O nutylėjimas slepia dar skausmingesnius aspektus, apie kuriuos stengiamasi nekalbėti.
Nes turbūt kiekvienam dirbančiam/dirbusiam mokykloje teko nudegti, apdegti, perdegti nebedegti ar sudegti iki šerdies. Ir kiekvienas žino, kiek reikia dvasinių jėgų, kad paskui vėl pakiltum: pakiltum po lengvabūdiškų ir tarsi juokais pasakytų mokinių frazių, kurios iš tiesų gali gerokai sužeisti (aš jau nekalbu apie elgesį), pakiltum po pasakytų tėvų priekaištų (nerašau apie dalykiškus pokalbius ar pastebėjimus, bendradarbiavimą, bet yra ir kita pusė – tam reiškiniui kada nors skirsiu atskirą tekstą), o dar yra bendravimas su administracija (kaip pasiseka tiems, kurie turi taktiškus, suprantančius vadovus, deja, būna oi kaip kitaip), o dar yra bendravimas su Švietimų skyrių atstovais (vėl atskira istorija, bet pakilti/atgimti tas bendravimas nelabai kada padeda), o dar įvairūs dokumentai, reikalavimai, apklausos, anketos, reglamentai, įsakymai, kurie turi būti įvykdomi/užpildomi skubiai, nes reikėjo jau vakar… Ir visa tai turi savybę susikaupti. O paskui prasideda griūtys, tokios lavinos, kurios nevaldomai nuneša mokytoją, užkasa, palaidoja po negatyviais žodžiais, žvilgsniais, komentarais, priekaištais, veiksmais, popieriais, nurodymais, tikrinimais… O tada kas nors ateina ir nekaltai paklausia to vos kvėpuojančio nelaimėlio – o kodėl tu nebedegi per pamokas?
Ar taip būna visada? Turbūt ne. Bet būna. Manau, šitą griūties būseną išgyveno (ir ne kartą) visi mokykloje dirbantys. Reikia be galo daug sąmoningo suvokimo ir savikontrolės, kad identifikuotum, sugebėtum atsitraukti, susidėlioti prioritetus, kad išmoktum atskirti esmę ir/ar išdrįstum pasakyti „ne“ vienam ar kitam nurodymui, reikalavimui ar poelgiui, kad sustotum ir suprastum, jog viskas – reikia poilsio, atokvėpio, reikia atsiribojimo, skubiai reikia keisti veiklos pobūdį, poilsio ritmą, požiūrį į save ir aplinkinius. Reikia be galo daug vidinės stiprybės pasipriešinti mokykloje įsikerojusiam absurdui, nes kitaip pamokai (tam svarbiausiam ritualui) jėgų gali ir nelikti.
Bet dažniausiai būna kitaip. Kaip? Žmogus perdega visiems laikams (arba vos pajutęs simptomus visiems laikams išeina iš mokyklos). Nes galima kliautis tik savimi – pagalbos iš niekur nebus. O perdegęs, sudegęs mokytojas niekada neuždegs savo mokinių. Jis bus kaip ta elektros lemputė – lyg ir šviečia, bet tikrai nešildo. Ir tai geriausiu atveju. O gali būti ir dar blogiau.
Bet niekas nesiima analizuoti priežasčių, spręsti problemų, ieškoti galimybių padėti – padėti mokytojui (o tada jau mokytojas padės mokiniui). Nes reikia įvykdyti, paruošti, užpildyti, sutvarkyti, išanalizuoti, įgyvendinti, integruoti, pateikti… O dar yra visuomenės spaudimas, reitingų lentelės, įvairių instancijų nurodymai ir pakankamai atvirai demonstruojamas valdininkų jėgos kultas. Atrodo, kad įrašius į dokumentus tekstus apie individualizavimą ar lytiškumo ugdymo/ žmogaus saugos/ smurto ir patyčių prevencijos integravimą, kūrybiškumą arba 6 gyvenimui reikalingas kompetencijas, visos problemos ir bus išspręstos. O padaugėja tik mokytojui privalomai pildomo popierizmo (tai irgi galėtų būti atskira mokyklinio absurdo tema).
Įvykiai mokykloje viešinami ir visuomenei pristatomi dažniausiai tik kaip sudedamoji piaro dalis – vienpusiškai, su tam tikru pasigardžiavimu į purvą įmurkdomas žmogus (visai nesvarbu – mokytojas, mokinys ar administracijos atstovas) ir paliekamas istorijos/gyvenimo užribyje. Viskas – misija įvykdyta, problema išspręsta, galima suktis rutinoje toliau.
Taip ir sukamės. Mes sudegdami ir/ar atgimdami, kiti užjausdami, pakęsdami ar nelabai suprasdami, ko tie mokytojai nori, kodėl jie to ar ano nepadaro ar nepasako…
Taip ir sukamės, kol kas nors negrįžtamai suliepsnoja. Kartais ir ant inkvizicijos laužo…
Už nuotrauką ačiū #Negatyvas
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
