Amžiaus klausimas. Kas trukdo profsąjungoms būti solidarioms? (2)

2012-03-29

vizinisvaldas2

Nesenai „Dialoge“ perskaičiau  straipsnio pavadinimą  „Kas trukdo profsąjungoms būti solidarioms ?“  ir maloniai nustebau. Pagaliau  prasidėjo taip reikalinga  diskusija – mokytojų profesinių sąjungų solidarumo paieška. Pagaliau pedagogų  pastangos subėgs į vieną upę Vyriausybės ir Švietimo ministerijos užtvankoms laužti. Todėl mielai prisijungiu prie svarstymų, kaip tai daryti (V. Vižinio straipsnis „Dialoge”).

Iš pagarbos autoriui  straipsnio pavadinimą  antraštėje palikau tą patį. Tik pridėjau skaičių  (2).  Juk taip reikalingos  diskusijos laukai nešienauti. Viliuosi, po mano straipsnio bus plakami dalgiai, pavadinimo nekeičiant  rašomas kitas skaičius –  ir guls vienybe kvepiantys argumentai  eilėmis.

 

Visada egzistuoja „nedidelė“ tikimybė, jog, užuot kūrę solidarumo dvasią, kiti pjovėjai  vaikysis mane po pievą ir išpustytus įrankius bandys naudoti ne pagal paskirtį.  Tačiau nepaniurkime. Nebuvo metų, kad žiema neužleistų vietos pavasariui.

Taigi  pradedu savo polemiką su garbiu taip reikalingos diskusijos sumanytoju – pirmojo straipsnio autoriumi E. Gaigalu.

(apgailestauju, bet straipsnis bus rašomas šiurkščiu,  „smurtingu“ stiliumi).

Smagus radinys

Iki  E. Gaigalo straipsnio  maniau, kad profsąjungoms jungtis trukdo partiniai ir asmeniniai lyderių interesai, asmeninės lyderių savybės, jų  žmogiškos ambicijos, pilietinio  judėjimo aktyvumo  valstybėje fonas, kova tarp susiskaldžiusių profsąjungų, „konstruktyvo“  – esminio  santykių  tarp profsąjungų dėmens – stoka, profsąjunginio judėjimo kultūros formavimasis  tik neigiamos patirties pagrindu, partijų kišimasis ir manipuliavimas savo nariais, profsąjunginio judėjimo tradicijų nebuvimas ir t.t.

Klaidžiojau , kol gerbiamas E. Gaigalas nedūrė pirštu.  Pasirodo, pagrindinis kliuvinys –  A. Bružas. Gerbiamo autoriaus straipsnio citatos: „… LŠDPS dalis, vadovaujama A. Bružo vykdė ir vykdo nuolatinę ir viešą mokytojų skaldymo politiką“, – skaitau toliau… aha: „ LŠDPS vadovo bandymai menkinti Žemaitijos regiono ir LŠPS veiklą“–  ..toliau : „Pats tikriausias vienijimasis prasidės, kai vadovaus ne Bružas“. Va kaip!

Pagrindinė problema  identifikuota.  Profsąjunginio judėjimo vienybės stokos analizė užbaigta .

Mokytojų  profsąjunginis judėjimas  silpsta ir fragmentuojasi

Nepaisant  trumpalaikės mokytojų  aktyvumo  bangos,  šiais metais, akivaizdu, jog streike nedalyvavus į Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą susivienijusioms profsąjungoms, bendras atstovavimo lygis gerokai smuko.  Tai neišvengiamai  lems ir galutinį  streiko rezultatą.

Nelyginsiu 2007-2008 metų streikų ir dabartinio E. Gaigalo aprašyto „didžiojo“. Nebūtų korektiška streikuose dalyvavusių mokytojų atžvilgiu.  Pateiksiu tik vieną skaičių:  2007-2008 metų streikais pasiekta, kad švietimo sistemos finansavimas padidėjo 1,2  milijardo litų. Toks buvo tų streikų rezultatas.

Kokie  rezultatai  dabar ? Tegul kiekvienas mokytojas atsako į šį klausimą pats. Be lyderių, juos pakėlusių į streikus.

Klausimų galima užduoti ir daugiau.

Kodėl?

Kodėl  dviem  buvusiems  A. Bružo pavaduotojams taip parūpo streikuoti vieniems, kad  kitų profsąjungų vadovai  apie streikus sužinojo  tik iš spaudos ?  Kodėl  A. Jurgelevičiui streikų jau užtenka ir jo administruojamame tinklalapyje ( „ Prasidėjo konstruktyvios derybos“), o  E. Jesinui vis  negana?   Kodėl  E. Jesinas  pirmiausia susipyko su LŠDPS centrine organizacija, o paskui pasistiprinęs A. Jurgelevičiumi puolė ŠMM?  Prisipažinsiu,  tokio karo meno gudrybės  mane išgąsdino ne juokais, nes nieko nebesuvokiu.

Kodėl kaltas  A. Bružas, jei  A. Jurgelevičius suskaldė LŠDPS ir įkūrė savo organizaciją, o  E. Jesinas pats išsirinko save LŠDPS pirmininku ir bylinėjasi iki šiol?

Kodėl  A. Jurgelevičius neinfomavo visuomenės apie atsakymus iš prokuratūros dėl  „nusikalstamos“ A. Bružo veiklos,  kurių buvo prirašęs šūsnis?  Beje,  A.Jurgelevičiau, kodėl  A. Bružas nesėdi, kaip žadėjai?

Ir tegul atleidžia man E. Gaigalas, bet straipsnyje  jo pozicionuojami  teiginiai  „didžioji vienijimosi pradžia“, „pirmas nacionalis streikas“, „LŠPS – didžiausia profsąjunga“  labai  panašūs  į „aš moku karatė, dziudo, aikido ir daugybę kitų baisių žodžių.“

Teigiu:  dabartinė aukščiausio lygio politika  dėl narių menko domėjimosi ir dalyvavimo profsąjunginėje veikloje  yra virtusi  asmenine profsąjungų  lyderių poltika.

Mokytojų interesams atstovauja bent keturios centrinėmis save laikančios organizacijos ir laikas nuo laiko persigrupuojantys jų lyderiai.  Mokytojų interesai šiandien yra tapę labiau simbolika.

Dabar vėliavą, ant kurios išsiuvinėti aukso žodžiai:  „Didysis, nacionalinis ir visos Lietuvos“,  įsiręžę  kelia  A. Jurgelevičius su  gerb. E. Gaigalu.

Žinau, kad nepaklausys, tačiau  bent perskaitys:  Lyderiai!   Palikite ant vėliavos vietos  rezultatams!

Išcentrinės jėgos

Profsąjunginę veiklą lemia  daug interesų. Atrodo, vienintelis galimas – mokytojų , bet taip tik užrašyta profsąjungų įstatuose,  gražiose  deklaracijose.

Tarp mano jau minėtų išcentrinių jėgų stipriausia laikyčiau profsąjungos lyderių priklausymą politinėms partijoms. Pirmo LŠDPS skilimo pagrindinė  priežastis –  socialdemokratų  partijos interesas  perimti įtaką profsąjungoje sutelkiant  ją   A. Jurgelevičiaus rankose. G. Kirkilo vyriausybei  tai buvo vienintelis šansas atsikratyti spaudimo, kurį darė sukilę mokytojai.

Dabartinių  streikų metu A. Jurgelevičius žurnalistų buvo priverstas viešai deklaruoti apie savo narystę socialdemokratų partijoje ir Elektrėnų savivaldybės taryboje. Po įspėjamojo streiko ši partija stebėtinai operatyviai  organizavo partinę konferenciją švietimo klausimais. O renginyje  partokratai vis dėlto kalbėjo pirmi, – profsąjungoms buvo suteikta teisė tarti žodį po pietų. Podukra turi žinoti savo vietą.

Tiesa, kiek suglumau sužinojęs, jog  A. Jurgelevičius žygiavo kartu su už savo teises kovojančia ir V. Tomaševskio vedama  Lietuvos lenkų bendruomene…  Bet … palieku nacionalinį klausimą,  jis opus – vien bėdos…

Ne mažiau žalos profsąjungoms daro  labai plati požiūrio į profsąjunginę veiklą amplitudė.  Nuo pataikūniško nuosaikumo iki  buldozeriško radikalizmo.

LŠDPS centrinė organizacija pagaliau atsikvėpė  nuo  nuolatinių ultimatyvių E. Jesino pareiškimų bendražygių adresu.  Dabar  karo  leksika „ sabotažas, dezinformacija, kenkimas, skaldymas, ignoravimas“ džiuginami  Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai.

Radikalizmas nepripažįsta kompromisų. Jei  nėra  bendro veiksmų vardiklio paieškos profsąjungos viduje, organizacijos vairus kreipia į skirtingas puses.  E. Jesinas nuvairavo  savuoju.

Įdomu pastebėti:  Žemaitijos susivienijimas atkakliai laiko save LŠDPS padaliniu. Ryšį  su centrine organizacija E. Jesinas palaiko gana originaliai:  teismais.

Skaitytojui palieku galimybę spręsti, ar tai protinga.

Buvę A. Bružo pavaduotojai – profsąjunginio judėjimo „ateitis“?

Naujasis mokytojų interesų atstovavimo mišinys: socialdemokratų įtakoje esanti, parodomaisiais  pareiškimais veikianti  A. Jurgelevičiaus  radikali ir kompromisų nepripažįstanti  E.Jesino Žemaitijos mokytojų profsąjunga yra gan naujas reiškinys mokytojų interesų atstovavimo padangėje.

Kadangi projektai  neišvengiamai sudaromi tam tikram laikui,  pasvarstykime.

Abi šios profesinės sąjungos yra savaveiksmiai dariniai.  A. Jurgelevičiaus ir E. Jesino profesinės sąjungos nėra susisaisčiusios jokiais organizaciniais ryšiais. Abiem atlyginimai mokami  iš jų vadovaujamų profsąjungų kasos.

Tokia sąjunga,  yra tik kelių  lyderių valioje ir gali nutrūkti esant menkiausiai priažasčiai. Kad ir dėl  nepagarbaus žvilgsnio.

Jau nekalbu apie tai, kad  švietimo ministru tapus socialdemokratui, A. Jurgelevičiaus lauktų neišvengiama priešprieša su Žemaitijos mokytojų lyderiu.  Varnas varnui  akies nekerta.  Bet  E. Jesinas tikrai kirs.

Veiksmų radikalumo pagrindu  sukonstruota Žemaitijos profesinė organizacija  nežino žodžio kompromisas. Ilgenės taikos dėlei   A. Jurgelevičiui  patarčiau nevartoti  šios sąvokos  E. Jesino  akivaizdoje.

Viena profsąjunga, viena  svajonė

Vieninga, todėl stipri Lietuvos mokytojų profsąjunga  primena  bekraštę  ūkanotą naktį. Gražu pažiūrėti, gilu pajausti.

Nūdienos  lyderių profsąjunginės veiklos vertybių skalėje  – asmeninė nauda:  politinės karjeros galimybės, padidinti krūviai  ir patrauklūs atlyginimai mokyklose, lyderio socialinio statuso stiprinimas, galimybė disponuoti profsąjungos lėšomis.  Panašūs veiksniai  lemia  tik neigiamas profsąjunginio judėjimo tendencijas:  susiskaldymą, lyderių neapykantą, nuožmią konkurenciją.

Yra kitas kelias.  Jei profsąjunginė veikla mokytojams ir jų lyderiams  taps  esmine gyvenimo vertybe. Tik šiai sąlygai esant profsąjungose gali  prasidėti ir vykti  pozityvūs kūrybinės jungties  procesai.

Tai vienintelė  verta  pastangų, nors  ir labai  tolima siekiamybė. Viliuosi, kartu su savo bendražygiais esu teisingame  kelyje.

Valdas Vižinis

LŠDPS patarėjas

LSDPS_logas-tikras