Nesenai „Dialoge“ perskaičiau straipsnio pavadinimą „Kas trukdo profsąjungoms būti solidarioms ?“ ir maloniai nustebau. Pagaliau prasidėjo taip reikalinga diskusija – mokytojų profesinių sąjungų solidarumo paieška. Pagaliau pedagogų pastangos subėgs į vieną upę Vyriausybės ir Švietimo ministerijos užtvankoms laužti. Todėl mielai prisijungiu prie svarstymų, kaip tai daryti (V. Vižinio straipsnis „Dialoge”).
Iš pagarbos autoriui straipsnio pavadinimą antraštėje palikau tą patį. Tik pridėjau skaičių (2). Juk taip reikalingos diskusijos laukai nešienauti. Viliuosi, po mano straipsnio bus plakami dalgiai, pavadinimo nekeičiant rašomas kitas skaičius – ir guls vienybe kvepiantys argumentai eilėmis.
Visada egzistuoja „nedidelė“ tikimybė, jog, užuot kūrę solidarumo dvasią, kiti pjovėjai vaikysis mane po pievą ir išpustytus įrankius bandys naudoti ne pagal paskirtį. Tačiau nepaniurkime. Nebuvo metų, kad žiema neužleistų vietos pavasariui.
Taigi pradedu savo polemiką su garbiu taip reikalingos diskusijos sumanytoju – pirmojo straipsnio autoriumi E. Gaigalu.
(apgailestauju, bet straipsnis bus rašomas šiurkščiu, „smurtingu“ stiliumi).
Smagus radinys
Iki E. Gaigalo straipsnio maniau, kad profsąjungoms jungtis trukdo partiniai ir asmeniniai lyderių interesai, asmeninės lyderių savybės, jų žmogiškos ambicijos, pilietinio judėjimo aktyvumo valstybėje fonas, kova tarp susiskaldžiusių profsąjungų, „konstruktyvo“ – esminio santykių tarp profsąjungų dėmens – stoka, profsąjunginio judėjimo kultūros formavimasis tik neigiamos patirties pagrindu, partijų kišimasis ir manipuliavimas savo nariais, profsąjunginio judėjimo tradicijų nebuvimas ir t.t.
Klaidžiojau , kol gerbiamas E. Gaigalas nedūrė pirštu. Pasirodo, pagrindinis kliuvinys – A. Bružas. Gerbiamo autoriaus straipsnio citatos: „… LŠDPS dalis, vadovaujama A. Bružo vykdė ir vykdo nuolatinę ir viešą mokytojų skaldymo politiką“, – skaitau toliau… aha: „ LŠDPS vadovo bandymai menkinti Žemaitijos regiono ir LŠPS veiklą“– ..toliau : „Pats tikriausias vienijimasis prasidės, kai vadovaus ne Bružas“. Va kaip!
Pagrindinė problema identifikuota. Profsąjunginio judėjimo vienybės stokos analizė užbaigta .
Mokytojų profsąjunginis judėjimas silpsta ir fragmentuojasi
Nepaisant trumpalaikės mokytojų aktyvumo bangos, šiais metais, akivaizdu, jog streike nedalyvavus į Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą susivienijusioms profsąjungoms, bendras atstovavimo lygis gerokai smuko. Tai neišvengiamai lems ir galutinį streiko rezultatą.
Nelyginsiu 2007-2008 metų streikų ir dabartinio E. Gaigalo aprašyto „didžiojo“. Nebūtų korektiška streikuose dalyvavusių mokytojų atžvilgiu. Pateiksiu tik vieną skaičių: 2007-2008 metų streikais pasiekta, kad švietimo sistemos finansavimas padidėjo 1,2 milijardo litų. Toks buvo tų streikų rezultatas.
Kokie rezultatai dabar ? Tegul kiekvienas mokytojas atsako į šį klausimą pats. Be lyderių, juos pakėlusių į streikus.
Klausimų galima užduoti ir daugiau.
Kodėl?
Kodėl dviem buvusiems A. Bružo pavaduotojams taip parūpo streikuoti vieniems, kad kitų profsąjungų vadovai apie streikus sužinojo tik iš spaudos ? Kodėl A. Jurgelevičiui streikų jau užtenka ir jo administruojamame tinklalapyje ( „ Prasidėjo konstruktyvios derybos“), o E. Jesinui vis negana? Kodėl E. Jesinas pirmiausia susipyko su LŠDPS centrine organizacija, o paskui pasistiprinęs A. Jurgelevičiumi puolė ŠMM? Prisipažinsiu, tokio karo meno gudrybės mane išgąsdino ne juokais, nes nieko nebesuvokiu.
Kodėl kaltas A. Bružas, jei A. Jurgelevičius suskaldė LŠDPS ir įkūrė savo organizaciją, o E. Jesinas pats išsirinko save LŠDPS pirmininku ir bylinėjasi iki šiol?
Kodėl A. Jurgelevičius neinfomavo visuomenės apie atsakymus iš prokuratūros dėl „nusikalstamos“ A. Bružo veiklos, kurių buvo prirašęs šūsnis? Beje, A.Jurgelevičiau, kodėl A. Bružas nesėdi, kaip žadėjai?
Ir tegul atleidžia man E. Gaigalas, bet straipsnyje jo pozicionuojami teiginiai „didžioji vienijimosi pradžia“, „pirmas nacionalis streikas“, „LŠPS – didžiausia profsąjunga“ labai panašūs į „aš moku karatė, dziudo, aikido ir daugybę kitų baisių žodžių.“
Teigiu: dabartinė aukščiausio lygio politika dėl narių menko domėjimosi ir dalyvavimo profsąjunginėje veikloje yra virtusi asmenine profsąjungų lyderių poltika.
Mokytojų interesams atstovauja bent keturios centrinėmis save laikančios organizacijos ir laikas nuo laiko persigrupuojantys jų lyderiai. Mokytojų interesai šiandien yra tapę labiau simbolika.
Dabar vėliavą, ant kurios išsiuvinėti aukso žodžiai: „Didysis, nacionalinis ir visos Lietuvos“, įsiręžę kelia A. Jurgelevičius su gerb. E. Gaigalu.
Žinau, kad nepaklausys, tačiau bent perskaitys: Lyderiai! Palikite ant vėliavos vietos rezultatams!
Išcentrinės jėgos
Profsąjunginę veiklą lemia daug interesų. Atrodo, vienintelis galimas – mokytojų , bet taip tik užrašyta profsąjungų įstatuose, gražiose deklaracijose.
Tarp mano jau minėtų išcentrinių jėgų stipriausia laikyčiau profsąjungos lyderių priklausymą politinėms partijoms. Pirmo LŠDPS skilimo pagrindinė priežastis – socialdemokratų partijos interesas perimti įtaką profsąjungoje sutelkiant ją A. Jurgelevičiaus rankose. G. Kirkilo vyriausybei tai buvo vienintelis šansas atsikratyti spaudimo, kurį darė sukilę mokytojai.
Dabartinių streikų metu A. Jurgelevičius žurnalistų buvo priverstas viešai deklaruoti apie savo narystę socialdemokratų partijoje ir Elektrėnų savivaldybės taryboje. Po įspėjamojo streiko ši partija stebėtinai operatyviai organizavo partinę konferenciją švietimo klausimais. O renginyje partokratai vis dėlto kalbėjo pirmi, – profsąjungoms buvo suteikta teisė tarti žodį po pietų. Podukra turi žinoti savo vietą.
Tiesa, kiek suglumau sužinojęs, jog A. Jurgelevičius žygiavo kartu su už savo teises kovojančia ir V. Tomaševskio vedama Lietuvos lenkų bendruomene… Bet … palieku nacionalinį klausimą, jis opus – vien bėdos…
Ne mažiau žalos profsąjungoms daro labai plati požiūrio į profsąjunginę veiklą amplitudė. Nuo pataikūniško nuosaikumo iki buldozeriško radikalizmo.
LŠDPS centrinė organizacija pagaliau atsikvėpė nuo nuolatinių ultimatyvių E. Jesino pareiškimų bendražygių adresu. Dabar karo leksika „ sabotažas, dezinformacija, kenkimas, skaldymas, ignoravimas“ džiuginami Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai.
Radikalizmas nepripažįsta kompromisų. Jei nėra bendro veiksmų vardiklio paieškos profsąjungos viduje, organizacijos vairus kreipia į skirtingas puses. E. Jesinas nuvairavo savuoju.
Įdomu pastebėti: Žemaitijos susivienijimas atkakliai laiko save LŠDPS padaliniu. Ryšį su centrine organizacija E. Jesinas palaiko gana originaliai: teismais.
Skaitytojui palieku galimybę spręsti, ar tai protinga.
Buvę A. Bružo pavaduotojai – profsąjunginio judėjimo „ateitis“?
Naujasis mokytojų interesų atstovavimo mišinys: socialdemokratų įtakoje esanti, parodomaisiais pareiškimais veikianti A. Jurgelevičiaus radikali ir kompromisų nepripažįstanti E.Jesino Žemaitijos mokytojų profsąjunga yra gan naujas reiškinys mokytojų interesų atstovavimo padangėje.
Kadangi projektai neišvengiamai sudaromi tam tikram laikui, pasvarstykime.
Abi šios profesinės sąjungos yra savaveiksmiai dariniai. A. Jurgelevičiaus ir E. Jesino profesinės sąjungos nėra susisaisčiusios jokiais organizaciniais ryšiais. Abiem atlyginimai mokami iš jų vadovaujamų profsąjungų kasos.
Tokia sąjunga, yra tik kelių lyderių valioje ir gali nutrūkti esant menkiausiai priažasčiai. Kad ir dėl nepagarbaus žvilgsnio.
Jau nekalbu apie tai, kad švietimo ministru tapus socialdemokratui, A. Jurgelevičiaus lauktų neišvengiama priešprieša su Žemaitijos mokytojų lyderiu. Varnas varnui akies nekerta. Bet E. Jesinas tikrai kirs.
Veiksmų radikalumo pagrindu sukonstruota Žemaitijos profesinė organizacija nežino žodžio kompromisas. Ilgenės taikos dėlei A. Jurgelevičiui patarčiau nevartoti šios sąvokos E. Jesino akivaizdoje.
Viena profsąjunga, viena svajonė
Vieninga, todėl stipri Lietuvos mokytojų profsąjunga primena bekraštę ūkanotą naktį. Gražu pažiūrėti, gilu pajausti.
Nūdienos lyderių profsąjunginės veiklos vertybių skalėje – asmeninė nauda: politinės karjeros galimybės, padidinti krūviai ir patrauklūs atlyginimai mokyklose, lyderio socialinio statuso stiprinimas, galimybė disponuoti profsąjungos lėšomis. Panašūs veiksniai lemia tik neigiamas profsąjunginio judėjimo tendencijas: susiskaldymą, lyderių neapykantą, nuožmią konkurenciją.
Yra kitas kelias. Jei profsąjunginė veikla mokytojams ir jų lyderiams taps esmine gyvenimo vertybe. Tik šiai sąlygai esant profsąjungose gali prasidėti ir vykti pozityvūs kūrybinės jungties procesai.
Tai vienintelė verta pastangų, nors ir labai tolima siekiamybė. Viliuosi, kartu su savo bendražygiais esu teisingame kelyje.
Valdas Vižinis
LŠDPS patarėjas
