Švietimo sistema atsidūrė ant griūties ribos? Lietuvos mokytojų asociacijų vadovų taryba paskelbė viešą kreipimąsi, kuriame atskleidžiamos giluminės švietimo problemos, su kuriomis šiandien susiduria mokytojai: mokytojo profesijos prestižo nuosmukis, biurokratijos perteklius ir netolygus darbo krūvis – tai tik kelios iš daugybės sisteminių bėdų. Kur dar paties mokyklų tinklo pertvarka, vadovėlių ir mokymo priemonių trūkumas…
Kokios yra švietimo sistemos krizės priežastys ir ar dar yra vilties išsaugoti mūsų švietimo sistemą? LRT radijujo laidoje ,,Dešimt balų” diskutuoja LŠDPS narys, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos vadovas, mokytojas lituanistas Alius Avčininkas kartu su Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos nare, matematikos mokytoja Vilija Dabrišienė ir Lietuvos chemijos mokytojų asociacijos prezidente Daiva Lebednikaitė (laidos vedėja Jonė Kučinskaitė).
Alius Avčininkas, atsakydamas į žurnalistės pateiktą klausimą, kodėl nesimezga valdžios ir mokytojų dialogas ir kodėl mokytojų balsas dažnai lieka neišgirstas, sako, jog ilgą laiką buvo vadovaujamasi tuo principu ,,Skaldyk ir valdyk“.
LRT laidos ,,10 balų” nuotrauka
,,Buvo bet kokia kaina vengiama mokytojų asociacijų sutelkti ir ilgą laiką buvo rūpinamasi tik dalykų turiniu. Ir kai pamatėme, kad ne tik dalyko turinys yra bėda, kad yra visus mokytojus jungianti telkianti problemų visuma ir visi peržengiame savo disciplinos ribas, pamatėme, kad aktuali mokytojų saugumo stoka <…>, etatinio apmokėjimo ydinga praktika, pats ugdymo turinio atnaujinimas, mokinių įtrauktis. Mes neturime kalbėti vien apie vadovėlius, apie tai, ar geras negeras egzaminas, tinkamai netinkamai suformuluota užduotis. Yra gerokai daugiau universalių problemų ir kurių ignoruoti negalima ir turime telktis.<…> Valstybė, ar kas ten atsakingi už sistemos judėjimą pirmyn, visą laiką naudojasi ta proga įtvirtinti pleištrą: kol atskiros mokytojų asociacijos ar mokytojų grupės nesutaria, vadinasi, galima tam tikras problemas užkonservuoti ir pasinaudoti proga nieko nedaryti ir tada apkaltinti ką nors, <…> kodėl mes nejudame į priekį.
,,Yra gerokai daugiau universalių problemų ir kurių ignoruoti negalima ir turime telktis.<…> Valstybė, ar kas ten atsakingi už sistemos judėjimą pirmyn, visą laiką naudojasi ta proga įtvirtinti pleištrą.”
Ilgą laiko tarpą į mokytojus buvo žiūrima kaip į žmones, kurie nieko nesupranta , jie nežino, jie <…> čia tiktai šūkauja, jiems rūpi tik atlyginimas, ir nieko daugiau. Vėlgi diskredituoti pačią bendruomenę irgi buvo taktinis ėjimas, kad visuomenės irgi skersai į mokytojus žiūrėtų. Žiūrėkite, kokia buvo retorika: ,,Tai iš ko atimsime pinigus: iš gaisrininkų, gydytojų, iš policininkų?“. Vėlgi tada mokytojai tampa vos ne visuomenės priešai ir tada prasideda tokia iškreiptų veidrodžių pasaka. Tai va vėlgi ilgą laiką buvo žaidžiama tomis galioms pozicijomis, o ne tinkamai panaudojamas laikas, ištekliai, kad problemos būtų sprendžiamos.
,,Tai va vėlgi ilgą laiką buvo žaidžiama tomis galioms pozicijomis, o ne tinkamai panaudojamas laikas, ištekliai, kad problemos būtų sprendžiamos.”
Bet aš labai džiaugiuosi, kad asociacijos susivienijo ir pasakė gana. Gana iš mūsų tyčiotis, gana mumis žaisti, <… tas sutelktis yra galbūt pirmas žingsnis <….> į kažkokią institucinę užuomazgą turinčią veiklą, kada mokytojų bendruomenės, mokytojų asociacijos pagaliau turi balsą ir gali veikti kaip vientisas, sutariantis darinys. Ir tokį darinį bus pajudinti gerokai sunkiau, nes tai nebus pavienių žmonių problema, nebus pavienis šauksmas tyruose, o tai bus visuotinis bendruomenės balsas, kurio ignoruoti neįmanoma. Jei bus ignoruojama, tai tą gali padaryti tik didžiausias cinikas“, – sako A. Avčininkas.
Mokytojas A. Avčininkas diskutavo ir apie akivaizdžią koreliaciją tarp mokytojų darbo sąlygų ir mokinių pažangos.
,,Prieita tokios išvados, kad pailsėjęs, nepervargęs, laimingas mokytojas – <…> sėkmingas mokinys. Vadinasi, jei mokytojas yra pervargęs , mokytojas neturi išteklių , mokytojas jaučiasi nesaugiai , mokytojas nesulaukia jokios pagalbos, tai toks mokytojas padėti mokiniui siekti pačių aukščiausių rezultatų tiesiog nepajėgia. Vadinasi, neinvestuodami į mokytoją ir į jo darbo sąlygų gerinimą, jo savijauta, emocinės būklės gerinimą ir visus kitus veiksnius gerindami, mes iš tikrųjų nuskriaudžiame mokinį ir jį tiesiogiai apiplėšiame, o tuo pat metu užkertame kelią Lietuvai eiti pažangos keliu. Vadinasi, kenkdami mokytojui arba ignoruodami mokytoją ir bendrojo ugdymo sistemos problemas, mes iš esmės apiplėšiame ateitį.
,,Vadinasi, kenkdami mokytojui arba ignoruodami mokytoją ir bendrojo ugdymo sistemos problemas, mes iš esmės apiplėšiame ateitį.”
Mokiniai jaučia mokytojų nuovargį, <…> Kai mokytojas ateina piltas, sudirgęs, susinervinęs, nepailsėjęs, jį gali bet kas sutrikdyti, sunervinti. <…> Tada mokiniai irgi įsielektrina, atsiranda įtampa. Kai atsiranda įtampa, mokiniai užsiblokuoja, jie tos medžiagos negali paimti, derybos vyksta atžagariomis rankomis. Visi nelaimingi, pikti, ieško, ką apkaltinti. Žodžiu, tai užkrečiama. Ta nuovargis ir įtampa yra iš esmės kenksminga ir neprisideda prie mokinių gerovės.
Kalbėdamas apie įtraukųjį ugdymą, A. Avčininkas pabrėžia, kad norėdami įtraukties, ,,turime investuoti į mokytojo gerovę, kad jis galėtų užtikrinti su tokiais ištekliais, kokius turime dabar, bent kažkokią kokybišką įtrauktį, kad ji nebūtų tik butaforinė.“
,,Tai čia labai daug dedamųjų dalų, yra bet vėlgi viskas prasideda nuo to, koks požiūris į mokytoją yra, į mokyklą apskritai. Ir jeigu mes neturime atsakymo, ką ta mokykla visuomenei duoda, nu tai vadinasi, tiek mes į ją ir investuojame“, – teigia A. Avčininkas.
,,Turime investuoti į mokytojo gerovę, kad jis galėtų užtikrinti su tokiais ištekliais, kokius turime dabar, bent kažkokią kokybišką įtrauktį, kad ji nebūtų tik butaforinė.“
A.Avčininko nuomone, Prezidentūra galėtų imtis toliau lyderystės ir imtis kuruoti švietimą ir siekti, kad problemos būtų sprendžiamos.
,,Na ir labai norėtųsi, kad pirmas žingsnis būtų, jog kad valstybės galva galbūt inicijuotų prašymą atlikti labai nuoseklų švietimo auditą, kur tie didžiausi šveitimo pinigai Lietuvos istorijoje nukeliaujami ir kodėl mes giriamės, kad finansų yra daug, bet mes jų nematome“, – teigia A. Avčininkas.
Visos Laidos įrašo galite klausytis čia.
Laidos įrašo klausykitės čia
