Vasario 13 dieną Seimo Švietimo ir mokslo komitete posėdžio metu buvo svarstomas
Švietimo įstatymo Nr. I-1489 14, 28, 29 straipsnių pakeitimo projektas. Seimo nariai, įvairių institucijų atstovai išsakė savo pozicijas dėl Švietimo įstatymo pataisų. Taip ir turėtų vykti pokyčiai demokratinėje visuomenėje – įsiklausant, diskutuojant tiek su praktikais, tiek su mokslininkais,
specialistais, suinteresuotais asmenimis, politikais ir valdininkais. Kuo daugiau įvairių nuomonių, abejonių, kuo daugiau pastangų suderinti skirtingas pozicijas, tuo mažesnė tikimybė priimti netinkamus, daugiau žalos nei naudos padarysiančius sprendimus. Taip ugdoma diskusijų kultūra,
mokomasi išgirsti, susitarti, rasti kompromisus. Deja, pas mus deklaracijos, šūkiai ir komunikacinės klišės, skirtos visuomenei, vaikšto vienais keliais, o reali situacija, problemos, grėsmės ir numanomos rizikos – kitais. Tačiau jeigu kažkas nesupranta šitų žaidimo taisyklių, tai
dažniausiai yra pasmerkiamas ir užmėtomas akmenimis. Nes išdrįso pasakyti, kad su karaliaus drabužiais ne viskas gerai.
Manome, kad šitame posėdyje taip ir atsitiko, kai problemas ir galimas grėsmes,
remdamasis savo praktiniu darbu, įvardijo psichologas Edvardas Šidlauskas. Jis iškėlė problemas, kurioms sprendimų dažnu atveju rasti bus labai sunku. Jis išdrįso pasakyti, kad ne viskas taip gražu, kaip išrašyta, kad įtraukusis ugdymas tik ministerijos paruoštuose dokumentuose ir projektuose atrodo gerai, tačiau kol kas tai, kas vyksta, labiau supriešina visuomenę nei integruoja, labiau apriboja vaikus nei suteikia jiems vienodas galimybes. Taip, buvo ir kita nuomonė. Tai tik parodo,
kokia sudėtinga yra problema, kiek reikia kalbėtis, aiškintis, kol bus pasiektas konsensusas. Ir jeigu kas žemino orumą, kurstė neapykantą (būtent tuo specialistą – praktiką apkaltino kai kurie viešai savo nuomonę išsakę oponentai), tai tie, kurie sutriko, išsigando galimo Linčo teismo ir paskubėjo pasmerkti psichologą už tai, kad šis išsakė savo poziciją, pagrįstą ne vienų metų patirtimi.
Kaip galima tikėtis, kad mūsų visuomenė sugebės išeiti iš linkčiotojų, tūpčiotojų,
dokumentų pasirašytojų stadijos, jeigu vis dar gajus masinis kitokią nuomonę išsakiusio specialisto puldinėjimas, smerkimas ir beveik nulinčiavimas. Dominuoja ne diskusija, ne nuomonės
pagrindimas arba argumentuotas paneigimas, o dangstymasis raštais arba skambiomis klišinėmis frazėmis apie orumą, meilę vaikams, pagarbą žmogaus teisėms ir t.t.
LŠDPS išsako moralinį palaikymą psichologui Edvardui Šidlauskui, kuris išdrįso inicijuoti diskusijas visuomenei skausmingomis temomis. Kol neišmoksime identifikuoti problemų, kol dangstysimės, imituosime ir nekelsime klausimų, tol tos problemos didės ir skaudės, virsdamos
gangrenuojančiomis žaizdomis. Drąsos, pagarbos tiesai ir stipraus vertybinio stuburo norėtume palinkėti visiems, kuriems skauda ne dėl parašytų projektų, o dėl realios mokytojų ir mokinių gerovės.
