Klausiau LRT televizijos laidos „Laba diena, Lietuva“ ir dar kartą nusivyliau neprofesionalumu šito viso žiniasklaidos giganto – jie vis perša ir perša arba savo, arba bent populistų nuomones…
Siužetas buvo apie mokytojų streiką. Ir ką geriausio prisimenu iš siužeto, tai atvirai rodomą ironiją ir pajuoką. Bent jau jų pasirinkti žodžiai buvo nei šiokie, nei tokie – mokytojų posėdį jie vadino kavutės gėrimu. Viena, kai žmonės geria kavą ir prasmingai diskutuoja, kita – kai koks prašalaitis, atėjęs labiau dėl saldainių ir negavęs namo išsinešti bent vieno, užpyksta ant šeimininkų ir visaip juos išjuokia. Juk visų šitų žurnalistų vaikai eina į mokyklas, tai kaip jie išvis gali žmogų, kuris jų vaiką moko, žeminti? Lyg kokį tarną… Dar ir neigiamą įvaizdį kuria, nuteikinėja ir taip jau ne pačią protingiausią visuomenę, kuri yra galinga masių jėga. Dar pora straipsnių per mėnesį, kaip mokykla žlugdo jauną žmogų, ir visas amžinas variklis burzgia. O juk mokytojų problemos yra ir tėvų problemos, jei vadovautumėmės lietuvišku modeliu mokykla man turi išauklėti vaiką.
Aišku, ir pats švietimo ir mokslo ministras koks žiaurus. Jis išvis paniekinamu tonu siužete kalbėjo, maždaug: tegu jie čia darkosi, mes juos sutvarkysim… Ir tai žlugdo visą sistemą, kuria neigiamą nuotaiką, jausenas, skatina nepasitikėjimą savo galimybėmis ir apskritai žemina. Kai jis netiesiogiai išvadino kaimo mokyklas atsilikėlėmis ir knygas vaikams duodančiomis tik šaldytuvams paremti (prieš keletą savaičių spaudoje – esu tikra, kad ir įdomesnių pasisakymų rastumėte), mano mama neatsigavo dar ilgai ilgai – skambino man, sakė, kad taip liūdna, žmogus visas jėgas atiduoda, o čia pati valdžia tyčiojasi. Va ir paradoksas – autoritetas nori kokybės, o pats nė nerodo pavyzdžio.
Kada gi bus mokytojas gerbiamas? Kada tėvai kels savo vaikų sąmoningumą, kad ir šie malonesni būtų ir bandytų jau tų nemaloniųjų mokytojų širdis nors kiek atšildyti, nes juk gali ir jie, ne tik mokytojai, pasistengti (patikėkit, net didžiausias optimistas po 10 metų praranda jėgas – pažįstu daug mokytojų)? Kada galų gale mokytojui ir algą pakels? Mano mama, anglų kalbos mokytoja, dviejų vaikų mama, neišgalėjo paprasčiausiai nuvažiuoti į Angliją, apie kurią jau daugiau nei 30 metų moko. Neskaičiuosiu jau, kiek ji pati savo pinigų įvairioms priemonėms ir papildomoms knygoms išleisdavo… Ir kiek dar tokių atvejų aplink mane! Čia didelė problema, daugybė detalėlių visumą sudaro. Ir net ne netobulas formalusis švietimo sistemos modelis mane domina, ten neturiu kompetencijos kištis, ne, mane nuvilia žmogiškojo noro palaikyti orumą nebuvimas.
Gal aš tik laiminga, kad puikius mokytojus toj pačioj savo miestelio mokykloj turėjau, gal tikrai kas nepateisinamai blogų mokytojų sutiko, na, bet kiek galima… Juk tyčiojamasi iš pačių šviesiausiųjų. Ir dar man, jau pabaigoje, skaudu, kad tyčiojamasi ir iš mokytojų pastangų būti pilietiškiems, gauti tai, ko nusipelno jie ir jų mažiau drąsūs kolegos – juk nesišaipytų niekas iš pardavėjų, vairuotojų, gydytojų, ministrų streikų, kurie yra gan efektyvi priemonė pramerkti tai pačiai valdžiai akis. Ir man skauda dėl savo mamos. Labai labai. Skauda ir dėl savo kaimynės Želvoj, dėl mane vaikystėje prižiūrėjusio kaimyno mamos, dėl savo krikšto mamos – visos jos puikios mokytojos. Ir jas dabar trypia pats nacionalinis transliuotojas ir nevykėlis ministras.
Ir jei gausiu kokią baudą, pavadinusi jį nevykėliu, puiku, ne mano mokytojų duotas man išsilavinimas čia visgi kalba, o jo storžieviškumas tiesiog duoda man pavyzdį.
SKIRMANTĖ RAMOŠKAITĖ
„Šiaurės Atėnai“
