Turbūt pati naujausia žinia – kandidatė į Švietimo, sporto ir mokslo ministres Jurgita Šiugždinienė.
Ką apie tai būtų galima pasakyti? Turbūt tik palinkėti atkaklumo, drąsos, nugalinčios savisaugos instinktą, iki skausmo įsirėžusio pareigos jausmo, kai gali padaryti viską ir dar daugiau, kad nors šiek tiek sutvarkytum tą sistemą, kuri tau svarbi. Nes būti tiesiog atsakinga politike ir valdininke čia jau nebe užteks.
Kai per šių rinkimų maratoną visos partijos viešuose pasisakymuose akcentavo švietimo svarbą, mokytojai ne tiek džiaugėsi, kiek nepatikliai lingavo galvas – sritis tokia sudėtinga ir taip apleista, kad sunku bus surasti lyderį, kuris ryžtųsi realioms struktūros reformoms, kuris priimtų nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, kuris kurtų naują komandą ir burtų visiškai kitaip mąstančius valdininkus. Nes tai, kas yra dabar, daugeliu atvejų jau prieš dešimtmetį buvo praeitis.
Tas griozdiškas pavaldžių įstaigų aparatas, tas nerangus sprendimų priėmimo ir informavimo kelias (galbūt tikrai griežtai reglamentuotas, bet tada ir tvarkas būtina keisti), tas negebėjimas reaguoti čia ir dabar, kai atrodo, kad žiūri sulėtintą ir taip kaip amžinybė lėtą filmą, tas noras bet kokiomis aplinkybėmis parodyti savo institucinę galią, tas reikalavimas kiekvieną judesį įrodyti šūsnimis popierių – visa mūsų sistemos kasdienybė. O kur dokumentų, nurodymų, įsakymų, rekomendacijų gausa, kuri primena ne tik griūtį, bet ir klampią pelkę, o joje nenuskęsti – misija neįmanoma.
Kad suprastumėte, apie ką aš čia, pacituosiu mažą fragmentą iš 2020-07-02 ŠMSM įsakymo Dėl mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdų Kriterijų aprašo: „<…> iki šio įsakymo įsigaliojimo pradėti vertinimo procesai dėl atitikties mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijams vykdomi pagal iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusius mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijus“.
Ir tokie dokumentai vos ne kas dieną plūsta į mokyklas (kartais ir ne po vieną). O kai prie visų šitų kebeknių dar pridedame amžiną politikų ir valdininkų deklaravimą, kad tikri mokytojai yra misionieriai, besiaukojantys dėl vaikų, suvokiantys, kad pašaukimas esmė, o visa kita nesvarbu, tai yra kai pridedame situaciją su lėšomis (ir gudriai išvestomis finansinėmis formulėmis, kurios sukurtos taip, kad duodamas nieko iš tikrųjų neduotum), kai išsiaiškiname, kad daugelis paskutiniųjų metų reformų buvo tik visuomenei nuraminti skirta politinė butaforija – ir tai tik dalis tų kai… (kurių toliau netęsiu, nes skaitytojas jau turbūt pametė mintį, o mes problemų seką), susikuria vaizdinys, kad pati sistema panaši į šimtagalvį drakoną, kuris jau pats nebežino, kuri galva už ką atsakinga, kuriai kiek pietums reikia pristatyti įsakymų, išaiškinimų ir tvarkų.
Tai ta kasdienybė, kurioje mokytojams tenka išgyventi dabar ir naujomis sąlygomis. Į jas pavasarį buvome įmesti ir per dvi savaites reikėjo suprasti visiškai kitokio pasaulio taisykles. Tada išplaukėme patys – tikrai sunkiai, gal ne visi sėkmingai, bet išplaukėme. Valdininkai pavasario pabaigoje atsipeikėję pirko ir nuomojo planšetes. Ministerijos teigimu, Lietuvoje kas dešimtas mokinys yra iš socialiai remtinos šeimos (iš viso per 30 tūkst. vaikų) ir juos visus reikėjo aprūpinti mokymosi priemonėmis. Investicija tikrai nemaža, bet reikalinga. Tačiau pasirodo, tos planšetės ne visada tinka su mokymusi susijusiems procesams.
„Kodėl tos pačios ministerijos skirtingų institucijų sprendimai prieštarauja vienas kitam”
Pavyzdžiui, prieš savaitę vyko tam tikrų klasių nuotolinis Nacionalinis žinių patikrinimas, o atsiųstuose nurodymuose yra toks punktas 9.3.5., kuriame rašoma, kad naudoti planšetinių kompiuterių testavimo metu negalima. Tai ką daryti tiems vaikams, kurie mokymuisi gavo planšetes? Kodėl tos pačios ministerijos skirtingų institucijų sprendimai prieštarauja vienas kitam? Čia tik viena nesusikalbėjimo, neatsakingo lėšų naudojimo ir dėl to kylančių absurdiškų situacijų iliustracija. Kitas puikus pavyzdys galėtų būti pavasarį vykusios beprasmiškos įskaitos, kurių būtinumas grįstas senais įsakymais ir įstatymais. Problemas spręsti bandyta iki absurdo žinomais elgesio modeliais, nors reikėjo visiškai kitokių.
Tą patį matėme ir artėjant rudeniui – parengtos rekomendacijos dėl COVID-19, kurių įgyvendinti daugeliu atvejų neįmanoma (pavyzdžiui, srautų reguliavimas gimnazijose, kai mokomasi ne klasėmis, o vis kitomis grupėmis; skirtingu laiku prasidedančios pamokos didelėse mokyklose; judėjimas nesusikertančiais srautais, kai net nėra pakankamai higienai skirtų patalpų, koridorių, vedančių į valgyklą ir pan.). Dar deklaruota, kad leidžiama pačioms ugdymo įstaigoms priimti sprendimus (kokius – pasistatyti šalia naują mokyklą, kad būtų galima vaikams sėdėti ne po 30 klasėje?).
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
