Straipsnis „Dialoge”

2012-03-01

Bruzas_straipsniis

Įvyko įspėjamasis mokytojų streikas. Metas padaryti išvadas, pažvelgti į streiko organizavimą ir peripetijas „iš vidaus“, įvertinti, kaip sakoma, profesionaliai. Manau, tai padaryti įgalina ilgametė  LŠDPS patirtis ( A. Bružo straipsnis  „Streiko pamokos”, paskelbtas savaitraštyje „Dialogas)

 

Solidarumas – profsąjungos jėga

Vienybė – neginčijamas profesinių sąjungų organizavimosi bei veiklos principas, kuriuo privalo vadovautis visi, jei iš tikrųjų nori pasiekti nusibrėžtų tikslų. O pasirinkus tokią kraštutinę bei rizikingą jų siekimo priemonę kaip streikas ir neįtraukus į jį bent jau daugumos organizacijų gresia ne tik pralaimėjimas, bet ir profsąjungos narių pasitikėjimo praradimas.

Rengdamiesi vasario 21 dienos įspėjamajam dviejų valandų streikui jo organizatoriai kone demonstratyviai veikė atskirai. O LŠDPS bei kitos į Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą (LŠSDPSC) susibūrusios organizacijos sužinojo tik iš spaudos. Nei streikų motyvacijos klausimai, nei reikalavimai, nei konkretūs terminai, nei streikų organizavimo eiga nebuvo aptarti kartu su visomis švietimo profsąjungomis. Net ir išvakarėse pristatydami streikus visuomenei, iniciatoriai tiesiog šalinosi kitų švietimo profesinių sąjungų dalyvavimo.

LŠPS pirmininkas Audrius Jurgelevičius, kviestas informuoti apie rengiamą streiką kolegas iš LŠDPS Šiaurės rytų Lietuvos (ŠRL) regiono, į posėdį Panevėžyje kažkodėl neatvyko. LŠDPS Žemaitijos regiono pirmininkas E. Jesinas, informuotas apie LŠDPS prezidiumo posėdį, kuriame turėjo ir kitiems mūsų organizacijos atstovams pristatyti streiko rengimo reikalus, jame nedalyvavo (beje, šitaip neįvykdęs ir savo kaip LŠDPS Prezidiumo nario pareigos).

Tokia streiko organizavimo vadovų laikysena buvo akivaizdžiai neracionali, neadekvati situacijai. Po 2011 m. gruodžio mėn. 6 dienos mokytojų mitingo prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kur gausiausiai dalyvavo LŠSDPS Centrui priklausantys pedagogai, būsimojo streiko organizatoriai jau galėjo suprasti, kad tik vienų jų rengiami streikai vargu ar bus masiški. O po vasario 9 d. LŠPS suvažiavimo, kuriame dalyvavo vos 63 žmonės, streikų sėkmė turėjo kelti dar didesnių abejonių.

Nebuvo vieningi ir streikų iniciatorių vadovai. A. Jurgelevičius stengėsi pasirodyti viešoje erdvėje be E. Jesino. Kada svarbiau tikslas, o ne nesutarimai, viešojoje erdvėje jų turi būti matoma kuo mažiau, erdvės žiniasklaidoje, televizijoje turi pakakti visiems. Beje, streiko organizavimo rezultatas kalba ne LŠPS naudai: didžioji dalis streiko dalyvių – iš Žemaitijos regiono profesinių sąjungų.

Streiko dalyvių reikalavimai

Reikalavimai turi būti realūs. Jie turi būti suprantami ir įmanomi įgyvendinti darbdaviui, antra – streike dalyvaujantieji darbuotojai privalo ne tik formaliai jiems pritarti, bet ir nuoširdžiai nusiteikę už pateiktus reikalavimus pakovoti. Deja, streiko eigoje nebuvo matyti nei viena, nei kita.

Reikalavimai Vyriausybei ir Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM).buvo netikslūs ir gana abstraktūs, – nebuvo galima suprasti, ko konkrečiai siekia streiko organizatoriai. Neatsitiktinai tad jo dalyviai, kalbinami reporterių, arba atsisakydavo kalbėti, arba pasakodavo apie visai kitus dalykus, reikalavimuose neatsispindėjusius.

O ir pats A. Jurgelevičius, kalbėdamas per televiziją, vargiai galėjo suformuluoti streiko motyvus bei tikslus, ką ypač akivaizdžiai buvo galima stebėti diskusijoje su ŠMM viceministru Vaidu Baciu LRT laidoje „Dienos tema“. Ne vienam žiūrinčiam šią laidą kilo klausimas: o kodėl joje nedalyvauja ir Žemaičių lyderis E.Jesinas, kuris, ko gero, būtų padėjęs kolegai aiškiau bei rišliau išdėstyti streiko iniciatorių poziciją?

Žvilgtelėkime į streiko iniciatorių keltą reikalavimą „Teisiškai reglamentuoti 18 kontaktinių valandų pedagoginę normą, kas padidintų darbuotojų socialinį saugumą“.

Tai bene pats konkrečiausias reikalavimas. Tačiau kas slypi žodžiuose „teisiškai“, „padidintų darbuotojų (tikriausiai turima omeny „mokytojų“ – A.B.) socialinį saugumą“ toliau neatskleidžiama. Apie kokį saugumą kalbama, jeigu įvedus tokią normą reikėtų atleisti apie 18 procentų mokytojų, daugiausia – iš gyvenviečių ir kaimo mokyklų. Netinka čia rašyti ir „teisiškai“, nes tai reikštų reglamentuoti laikantis teisingumo principo.

Tad kas gali remti tokį reikalavimą, kuris iš tikrųjų tik kelia grėsmę teisingumui bei socialiniam saugumui?

Tuo tarpu visus klausimus, kurie įrašyti reikalavimuose (ir dar platesniu spektru) nagrinėja ir LŠSDPS Centrui priklausančios keturios profsąjungos, suformulavusios šiomis temomis tikrai vertų dėmesio pasiūlymų. Bet streiko organizatoriai, deja, nesiteikė jais pasidomėti.

Eiti kartu tik su viena partija – pavojinga

Profesinė sąjunga, tarnaujanti savo narių ir darbuotojų interesams, privalo būti nepriklausoma. Ji neturi leisti, kad jai nurodinėtų ar ją kontroliuotų išorinės jėgos – darbdaviai, valstybės institucijos, ypač politinės partijos. Profsąjungos vadovas neturėtų priklausyti jokiai partijai, o juolab per rinkimus jam nederėtų lakstyti iš vienos partijos sąrašo į kitą.

Šio streiko organizatoriams partijų įtakos išvengti, atrodo, nepavyko. Vasario 25 dieną, t.y. iškarto po streiko, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) surengė konferenciją „Kuriuo keliu eina švietimo reforma?“ Streiko organizatoriai daro jiems neįkainuojamą paslaugą užpildydami salę pedagogais klausytojais. Skaitomi septyni pranešimai, iš kurių du skaito A. Jurgelevičius ir E. Jesinas. Deja, jiems žodis suteikiamas konferencijos pabaigoje, – pirmieji pranešimus skaito politikai, tuo išreikšdami savo požiūrį į profsąjungas ir jų vadus…

Ar ponai profsąjungininkai jau užmiršo buvusios ministrės socialdemokratės Romos Žakaitienės požiūrį į pedagogus ir jos paliktus pėdsakus švietimo sistemoje?

Manau, kad siekiant realių rezultatų būtina dirbti su Seimu, Vyriausybe ir ne su viena, o visomis partijomis, ypač su valdžioje esančiomis.

Aklavietės pavojus

Priminsiu, kad 2007-2008 metais vykusiais streikais LŠDPS pasiekė nelauktai gerų rezultatų: švietimas papildomai gavo vieną milijardą 200 milijonų litų, o mokytojams ir kitiems pedagogams buvo vidutiniškai 56 procentais pakeltas darbo užmokestis. Vėliau tai leido sušvelninti ir krizės smūgius. Šie streikai buvo rengiami apgalvotai, solidariai, nuosekliai panaudojant spaudimo priemones.

Šių meto streikų organizatoriai savo arogantiškais, nesolidariais, ne iki galo apgalvotais veiksmais pastūmėjo švietimo darbuotojams labai svarbios kovos idėją aklavietės link. Skubėdami, šalindamiesi sąjungininkų, sąmoningai pažeidinėdami solidarumo principą ir atstumdami norinčius paremti streiką, streiko organizatoriai nesugebėjo įtraukti į jį nė žadėto ketvirtadalio švietimo įstaigų. Tad ir darbdaviai pamatė aibę padarytų klaidų „užčiuopė“ iniciatorių silpnąsias vietas, o tai ne mažu mastu diskredituoja ne tik organizatorius, bet ir apskritai profsąjungas.

Aleksas Bružas

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas

LSDPS_logas-tikras