Daugiau nei dešimtmetį žiniasklaidoje ir visuomenėje vyksta diskusijos apie tėvų, mokinių ir mokytojų teises bei pareigas. Neretai ginčai perauga į vienų kitiems kaltinimus, tačiau dažniausiai mokytojas lieka „kraštutinis“ ir kažkodėl kalčiausias. Tiesa, kritika dažniausiai reiškiama emocijų pavidalu, iš esmės be argumentų, jos šališkumas akivaizdus, tai vis tiek kenkia mokytojo prestižui ir, suprantama, atsiliepia ugdymo kokybei. (A. Bružo straipsnis „ Įtvirtinkime aukštą mokytojo statusą visuomenėje” savaitraštyje „Dialogas”)
Pastaruoju metu prie Švietimo ir mokslo ministerijos pradėjo veikti darbo grupė „Dėl tėvų, mokinių ir mokytojų teisių ir pareigų santykių suderinimo“. Grupė solidi, joje plačiai atstovaujamos šios problemos sprendimu suinteresuotos organizacijos bei institucijos. Kaip pedagogų atstovai, sukaupę nemaža atitinkamos patirties, mėginsime pasiūlyti kai kuriuos šių problemų sprendimo būdus.Grąžinti elgesio ir drausmės vertinimą
Be atodairos diegiant „žmogaus teises ir laisves” mokyklose, jose vis labiau įsigali anarchija, alkoholio, narkotikų vartojimas ir nesubrendėlių seksas. Žodžiu, mūsų švietimo sistema tampa tarsi vieno iš liberaliausio „teisių ir laisvių” taikymo laboratorija, ir tai tęsiasi jau nebe pirmą dešimtmetį.
Mūsų ugdomieji – paaugliai – greitai susivokė, sąmoningai ar intuityviai prieidami prie išvados, kad ugdymo įstaigoje teisių gali turėti tik moksleiviai, o pareigų – tik mokytojai. Šią nenormalią situaciją patvirtina ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atlikti tyrimai, kurie byloja, jog daugiau nei ketvirtadalis šalies mokytojų yra patyrę mokinių smurtą.
Nenorinčių mokytis paauglių chuliganizmas tapo rimta šalies mokyklų problema. Atsisakius drausmės ir elgesio vertinimo suįžūlėję moksleiviai ne tik nepaiso mokytojų nurodymų, bet gali per pamokas juos iškeikti, grasinti, savavališkai išeiti iš pamokų, o pedagogai neturi priemonių jiems sudrausminti. Tuo tarpu bet koks vaikų drausminimas Lietuvoje vertinamas kaip jų teisių pažeidimas. Tai menkina mokytojų autoritetą, demoralizuoja kitus moksleivius.
Tėvų, išgirstančių vien tik savo vaikų vertinimus, perdėtas reiklumas pedagogams yra dar vienas psichologinio teroro ir netvarkos skatinimo šaltinis mokykloje. O kai tėvai kviečiami pasikalbėti dėl prasto vaikų elgesio ar pažangumo, daugelis jų net neateina į mokyklą. Taigi būtina aktyviau ieškoti būdų, kaip paveikti ir praleidinėjančių pamokas, netinkamai besielgiančių vaikų tėvus.
Dėl drausmės problemų prastėja ir moksleivių žinių kokybė. Ir tai ne vien mokytojų kaltė, veikiau tai – mokyklose įsigaliojusios perdėtos ir prievartinės liberalios politikos pasekmės. Todėl „laisvė” vis labiau reikalauja alternatyvos „drausmė”. Pastaroji sąvoka, deja, išnyko iš pedagogikos terminologijos. O reikėtų, kad šios sąvokos taptų neatsiejamos.
Drausmės ir elgesio vertinimas turi būti grąžintas į mokyklas. To negana, – būtina numatyti ir vienokio ar kitokio elgesio įvertinimo kriterijus. Taip pat būtina ir apibrėžti galimas nepatenkinamo elgesio įvertinimo pasekmes mokiniui, – pavyzdžiui, neleisti laikyti baigiamųjų egzaminų arba tam tikrą nepatenkinamo elgesio įvertinimų kiekį sukaupusius mokinius „paleisti“ iš mokyklos su „vilko bilietu“.
Beje, „vilko bilietas“ egzistavo tarpukario Lietuvoje: jį gavęs moksleivis tam tikrą laiką neturėjo teisės toliau mokytis. Tai buvo itin efektyvi drausminimo priemonė.
Taip pat būtina įvesti tėvų administracinę atsakomybę už vaikų nepriežiūrą ar rasti kitokių būdų priminti tėvas, kad ir jie, ne tik mokykla, atsakingi už savo vaikų auklėjimą.
Keisti mokyklų finansavimo tvarką
Tačiau net teoriška svarstyti, kaip – kad ir laikinai – atsikratyti suįžūlėjusio chuligano mokytojai negali, – priešingai, jie privalo nuolat stengtis išsaugoti mokykloje kiekvieną vaiką, kuris neva atsinešąs pinigų, t. y. savąjį mokinio krepšelį (MK). Taip, ir dabartinė mokyklų finansavimo tvarka atsiliepia prastėjančiai mokymosi kokybei! Juk mokytojams, kurie rašo „blogesnius“ pažymius, tenka klausytis mokyklų vadovų priekaištų, kad „spaudžiami“ vaikai gali išeiti į kitą mokyklą ir „išsinešti“ mokinio krepšelį.
Kaip žinoma, MK buvo įvestas tuo metu kai savivaldybės negalėjo sumokėti mokytojams atlygio už darbą ir kada dėl to visoje šalyje plito streikai. Šiandien krepšelis tapo reformos stabdžiu, pagrindiniu mokyklų naikinimo ginklu, nesantaikos ir konfliktų kėlėju. Taigi, matyt, atėjo metas perkelti atsakomybę už finansų paskirstymą savivaldybėms. Jos turėtų atsakyti už finansų paskirstymą ir valstybės ugdymo standartų įgyvendinimą švietime. O švietimo ir mokslo ministerija privalėtų užtikrinti, kad valstybės lėšos būtų panaudojamos savivaldybės pagal paskirtį. Dabar savivaldybės dešimtis milijonų MK lėšų panaudoja savo ūkinėms reikmėms, o tinkamo kontrolės mechanizmo nėra.
Specialiųjų poreikių vaikų problemas spręsti protingai
Drausmės reikalai dar prastesni tuose kolektyvuose, kur integruotai mokomi vaikai su įvairiomis negaliomis. Suvaldyti klasę, kai reikia dirbti su labai skirtingo pajėgumo ar, tarkime, judrumo vaikais, dar sunkiau.
Nesant galimybių (dėl ko labai apgailestautume) stabdyti specialiųjų poreikių vaikų integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas, būtina pareikalauti, kad visų mokyklų, į kurių klases tokie vaikai integruoti, dalykinėje sistemoje būtų įdarbinti specialieji pedagogai-mokytojų padėjėjai. Pastarieji per pamokas būtų šalia specialių poreikių turinčių vaikų ir dirbtų su jais individualiai. Dabar tokių padėjėjų nepakanka (ir tie, kurie yra, neturi tinkamos kvalifikacijos), o dalyko mokytojas, nuolatos drausmindamas ir užimdamas problemiškus vaikus, nebeturi laiko dirbti su specialiųjų poreikių neturinčiais vaikais.
Reikia, atsisakyti turinčių protinę negalią ir ryškių elgesio sutrikimų vaikų integracijos į bendrojo lavinimo mokyklas. Prieš argumentą, kad tai esą būtų nehumanišką galima iškelti svaresnį: protinę negalią ir ryškių elgesio sutrikimų vaikų mokymas bendrojo lavinimo klasėje pažeidžia specialiųjų poreikių neturinčių vaikų interesus, be to, sudaro jiems sąlygas elgtis nedrausmingai.
Savo ruožtu būtina stabdyti naikinimą specialiųjų poreikių vaikams skirtų mokyklų ar klasių. Kaip tik jose dirba tokiam darbui specialiai parengti žmonės.
Tokiu pavyzdžiu gali būti Vilniaus katalikiškoji mokykla „Versmė“, kurioje mokosi daugiau nei penktadalis specialiųjų poreikių vaikų. Per daugelį metų pedagogų kolektyvas „išsigrynino“, – dabar „Versmėje“ liko tokiam nelengvam bei pasiaukojam darbui pašaukimą turinčiųjų dauguma.
Fizinės poveikio priemonės
Kai kurie „užsienio ekspertai“ mums aiškina, kad fizinės poveikio priemonės yra atgyvena ir Vakaruose jau nebetaikomos. Todėl esą ir mes nedelsdami privalome keisti savo įstatymus ir uždrausti fizines bausmes.
Tačiau juk ne visos vakarietiškos tautos eina tuo keliu, kurį mums rodo brangiai apmokami ekspertai. Tačiau žinoma, kad griežtos sankcijos padoraus elgesio ribas peržengusių mokinių atžvilgiu taikomos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje. Iš šios šalies mokyklų kasmet pašalinama ne vienas tūkstantis mokinių – dėl netinkamo elgesio, plūdimosi ir grasinimų suaugusiems, dėl kitų moksleivių puldinėjimų ir pan. Šalyje niekas nėra panaikinęs mokytojų teisės fiziškai paveikti nepaklusnius mokinius, ir ministerija yra išleidusi išsamų paaiškinimą, kada ir kaip mokytojas turi teisę imtis fizinio poveikio priemonių.
Ar tai gali būti taikoma Lietuvoje? Manome, kad tai būtina. Pagal išankstinį projektą fizines bausmes būtų galima skirti, tarkime, tiems mokiniams, kurie gadina mokyklos inventorių, atsisako išeiti iš klasės, po to kai mokytojas jį perspėja ir t. t. Yra ir radikalesnių siūlymų dėl fizinių bausmių mokiniams. Kai kas, pavyzdžiui siūlo ne tik išleisti detalų ministerijos paaiškinimą, bet ir eiti toliau įstatymuose įrašant mokytojo teisę bausti mokinius.
Mokykloje turi būti sukurtos tam tikros bendrabūvio taisyklės: elgesio nuostatos, bausmių, pareigų ir teisių sistema. Mūsų nuomone, valdžia privalo tokios sistemos kūrimą skatinti ir įforminti teisės aktuose.
Tai tik keletas mūsų siūlymų, kaip bent iš dalies būtų galima suderinti mokinių, tėvų ir mokytojų teises ir pareigas. O žvelgiant į šią problemą „strateginiu“ aspektu, aišku, kad laikas imtis sisteminio mokinių, tėvų ir mokytojų santykių šiandieninės situacijos tyrinėjimo ir atitinkamų reformų. Jos tikrai pribrendusios.
Pagarbiai
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos
pirmininkas dr. Aleksas Bružas
