Švietimo sistemoje dar taip blogai nebuvo: kritiškai trūksta mokytojų. Didžiule bėda, po kelerių metų virsiančia katastrofa, esamą padėtį vadina ir mažesnių miestų ar miestelių mokyklų vadovai: vyresnioji mokytojų karta išeina į pensiją, jų pakeisti nėra kuo, nes jauni žmonės nesirenka šios profesijos kaip nepatrauklios ir mažai apmokamos, tuo tarpu nemaža dalis jaunesnių mokytojų irgi keičia profesiją ir palieka mokyklas.
Kodėl mokytojai vis dažniau išeina iš mokyklų, o jaunimas nesirenka šios profesijos? Prasta savijauta mokykloje, per didelis krūvis ir menkas atlyginimas − tokius argumentus išsako mokyklas paliekantys mokytojai. Vienas jų – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narys, nusipelnęs Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas.
„Išeinu. Palieku tave. Nepyk“
„Išeinu. Palieku tave. Nepyk“, − tokiais žodžiais garsus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, M. Lukšienės premijos laureatas, Alius Avčininkas baigė mokslo metus ir rugsėjį nebeketina grįžti į mokyklą. Po 10 metų nuoširdaus darbo mokyklą palikusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Aliaus Avčininko istorija sulaukė milžiniškos visuomenės reakcijos – daugiau mokytojų prakalbo apie sunkias sąlygas mokykloje. Daugybėje interviu, duotų žiniasklaidai, A. Avčininkas kalbėjo tiek apie savo apsisprendimo pasitraukti iš mokyklos priežastis, tiek apie tai, ar įmanoma, kad mokytojas taptų gerbiamas ir kodėl jauni pedagogai vis dažniau išeina iš mokyklų.
A. Avčininkas. Facebook nuotrauka
Užsimerkiama prieš mokytojo kasdienybę, prieš mokytojo autoritetą
Visada didžiavęsis tuo, kad yra mokytojas, A. Avčininkas apie ketinimą palikti mokyklą prabilo dar šių metų balandžio mėnesį LNK laidoje ,,Bučiuoju, Rūta“. Jo teigimu, ,,užsimerkiama yra prieš mokytojo kasdienybę, prieš mokytojo autoritetą galbūt.“
,,Tie, kurie yra atsakingi už visos ugdymo sistemos varą: ministerija, švietimo agentūra, savivaldybės – net niekada neplanuoja išgirsti, kokia yra tikroji padėtis. Jie turi įsivaizdavimą, jie turi teorinį lūkestį, jie vaikosi tam tikrų klišių, etikečių, populiarumo, įvairiausių rodiklių. Ir jie yra taip toli nuo mokyklos tikrovės ir jie užsimerkę prieš tai, kas mokykloje vyksta. Ir aš manau, kad tai yra didžiausio abejingumo, didžiausio cinizmo išraiška toks požiūris į tai, kas šiandien dedasi su bendruoju ugdymu.
A. Avčininkas LNK laidoje
<…> Apsimestinis ministerijos ir kitų institucijų pasakymas, kad finansai nieko nelemia, yra dangstymas savo nekompetencijos, stuburo neturėjimo ar tokio visiškai atsainaus požiūrio į savo kaip valstybės ateitį išraiška.
<…> Aš mokyklą baigiau prieš 15 metų. Mūsų auklėtoja sakydavo, mes nuo nepriklausomybės pradžios laukiame pozityvių pokyčių. Tų pokyčių nėra. Aš ruošiuosi išeiti iš mokyklos, nes suprantu, kad tų pozityvių pokyčių nebus. Ir man gaila, mokytojai visą gyvenimą atidavė mokyklai laukdami pokyčių . Ir kokie tie pokyčiai? Artėjanti pensija – 400 eur?“ – kalbėjo tada mokytojas.
A. Avčininkas LNK laidoje
Mokytojai yra sistemos įkaitai
Vieno atsakymo, kodėl paliko mokyklą, A. Avčininkas negali išskirti. „Visų pirma tai valstybės požiūris į mokytoją – jis atsainus, abejingas, menkinantis, žeminantis, nuvertinantis. Kai per dešimtmetį švietimo situacija Lietuvoje eina ne geryn, o prastyn, kalbant apie mokytojų emocinę, psichologinę būklę, apie darbo krūvį, atlyginimą, kuris nėra proporcingas darbo krūviui, tai visi šitie dalykai prisidėjo prie to, kad nusprendžiau išeiti iš darbo. Nebematau daugiau sveiko proto galimybių, kodėl verta mokykloje pasilikti, nors ir be galo gaila su ja atsisveikinti“, – argumentuoja bernardinai.lt lietuvių kalbos mokytojas.
,,Pavargau nuo visos darbo kultūros kalbant ne apie pačią mokyklą, o apie pačią sistemą, kuri įtraukia, įsuka taip, iš kurios vos gyvas išeini. Toks iškreiptas darbo kultūros suvokimas ir buvo tas kertinis momentas, kuris ir lėmė, kai pasakiau sau, jog yra gana – riba peržengta ir tiesiog reikia galvoti apie save“, – jis sakė LNK ,,Labas vakaras, Lietuva” .
„Supratau, kad kažkas čia yra ne taip ir daugiau nebeturiu jėgų kovoti prieš sistemą, kuri nevertina mokytojo“, – taip Alius kalbėjo „Delfi rytas“ laidoje.
A. Avčininkas duoda interviu LNK Žinioms
Labai skaudu, kad mokytojo profesija šitaip nuvertinama
Į klausimą, kokie buvo tie dešimt metų, su kokiais stereotipais ir požiūriu į mokytoją susidūrė, A. Avčininkas delfi.lt atsakė, kad nuo pat pradžių, kai įsidarbino mokykloje, į jo pasirinkimą žiūrėjo, kaip į šiaudą: „Maždaug, kad niekur daugiau neįstojai, nieko daugiau negebi ir dėl to nuėjai mokytojauti. Iš tikrųjų tai rodo, kad visuomenė į mokytojo profesiją žiūri truputėlį su pašaipa, kaip į nelabai perspektyvų pasirinkimą. Buvo be galo skaudu, nes būti mokytoju buvo sąmoningas mano apsisprendimas. Man ir mokykloje pačiam neblogai sekėsi mokytis, ir universitete ir aš nusprendžiau tokios karjeros siekti. Tad tikrai buvo liūdna, kad mokytojo profesiją žiūrima atsainiai, abejingai ir šiek tiek ir ironiškai.
<…> Mano sutikti mokytojai – vieni įdomiausių, talentingiausių ir labiausiai žmogui ir valstybei atsidavusių žmonių. Tai yra be galo stiprios, atsidavusios ir dirbančios tikrai ne iš išskaičiavimo ir ne todėl mokykloje esančios, kad neturi, kur daugiau eiti“, – gerų žodžių pedagogams negaili A. Avčininkas.
A. Avčininkas Delfi laidoje
Jauni pedagogai neatlaiko dėl kelių esminių priežasčių
„Kiek teko bendrauti su jaunais mokytojais, tai visi, kurie dirbo mokykloje bent kelerius metus ir kurie paliko mokyklas, vienas argumentas juos siejantis yra tas, kad nėra emocinės grąžos, nes tu tik duodi, duodi, duodi ir nieko atgal negauni. Kitu atveju buvo finansai: jauni mokytojai, kurie bando įsitvirtinti ir kurti savarankišką gyvenimą, sako, kad atsakomybė ir darbas neproporcingai didelis palyginti su tokiais mažais atlyginimais. Manau, kad kol nebus išspręstas bent jau finansų klausimas, tai pedagoginė trauka neatsiras. Tas labai labai liūdina, bet daug kas būna tą finansinį matmenį ima ir ignoruoja ir sako, kad tai nėra esminis veiksnys. Taip jis nėra vienintelis, bet į trejetuką šiuo metu kalbant apie mokytojo profesijos patrauklumą, jis tikrai patektų.
Klausimas, kokios karjeros jaunam mokytojui perspektyvos atsiveria, ar dėl to to paties atlyginimo, ar socialinio prestižo klausimas yra sprendžiamas? Tai kompleksiniai tam tikri veiksniai, kurie lemia, kad jauni žmonės mokyklose neužsibūna arba iš viso neateina. Kalbant apie vidinius resursus, kiek jaunas žmogus gali degti? Išorinės motyvacijos be galo trūksta. Na, gerai, gauni kokį nors padėkos raštą ir tiek, bet to neužtenka. Jauni mokytojai mokyklose pabūna vienus, dvejus, trejus metus ir tada ieško kur giliau, kur įdomiau, kur geresnės saviraiškos galimybės, kur finansai proporcingi atsakomybei. Ir aš juos visiškai juos suprantu“, – sako delfi.lt A. Avčininkas.
Galutinis apsisprendimas palikti mokyklą įvyko šiais sudėtingais mokslo metais
Paklausus delfi.lt , kada įvyko lūžis ir galutinis apsisprendimas palikti mokytojo darbą, pedagogas atsako, kad šie mokslo metai buvo pakankamai sudėtingi: „Kadangi buvo turinio atnaujinimas ir su tuo susiję pokyčiai įgavo nežmonišką pagreitį, pamačiau, kad tas procesas nėra orientuotas nei į mokinio sėkmę, nei į mokytojo darbo kokybės gerinimą, nei į tos sistemos pakėlimą į aukštesnį lygį, kaip kad yra traktuojama. Kaip pradėjome aktyviau su kolegomis įsitraukti į įvairias diskusijas, daugiau kalbėtis, pamatėme, kad mokytojo balsas ne vienu atveju yra ignoruojamas ir kad į mokyklos tikrovę žiūrima iš labiau teorinės perspektyvos, kartais netgi arogantiškai, nepaisant mokytojų ir mokinių poreikių, neįsiklausant ir neįsigilinant į situaciją iš vidinės perspektyvos. Bet kas, jei ne, kurie sukamės ten, galime padėti?“, – atsakingų klausia A. Avčininkas.
,,Kadangi buvo turinio atnaujinimas ir su tuo susiję pokyčiai įgavo nežmonišką pagreitį, pamačiau, kad tas procesas nėra orientuotas nei į mokinio sėkmę, nei į mokytojo darbo kokybės gerinimą, nei į tos sistemos pakėlimą į aukštesnį lygį, kaip kad yra traktuojama.”
Mokytojas sako, kad tada jam lyg varpelis suskambėjo galvoje, kad kažkas čia yra ne taip. Ir tas kažkas yra fundamentalūs dalykai: „Tada pagalvojau, ar aš dar turiu jėgų kovoti, būti toje sistemoje, kuri į mane nežiūri iš esmės kaip į žmogų, bet žiūri kaip į tam tikrą biurokratinio mechanizmo sraigtelį ar varikliuką? Tada supratau, kad prasmės ugdymo veiklose lieka vis mažiau ir mažiau, ir tada nusprendžiau, kad laikas „stabdyti arklius“ ir pasižiūrėti į viską iš šalies. Aišku, aš kaip būdamas dešimt metų vidaus sistemoje, matau vieną vaizdą, o pasižiūrėjęs iš šalies, galbūt susidaręs dar kitokią perspektyvą, gal pamatysiu tai, ko iki šiol nemačiau. Manau, kad man tiesiog reikia poilsio, atsitraukti nuo viso to kame aš buvau ir pasižiūrėti, ar vis dėlto yra kokia viltis ir verta į mokyklą bus grįžti“.
,,Mokytojo balsas ne vienu atveju yra ignoruojamas ir kad į mokyklos tikrovę žiūrima iš labiau teorinės perspektyvos, kartais netgi arogantiškai, nepaisant mokytojų ir mokinių poreikių, neįsiklausant ir neįsigilinant į situaciją iš vidinės perspektyvos.„
Vykstančios reformos švietime nesuteikė vilties, kad viskas galėtų pasikeisti
A. Avčininkas prisipažįsta pervargęs emociškai, fiziškai, filosofiškai ir intelektualiai.
,,Jaučiu ir nervinį išsekimą, nes nuolat patiriu stresą: o kas dar, o kas dabar? Kaip tik galvojau apie visa tai ir apėmė keistas jausmas, kad liko daugiau mokytojo veiklos imitavimo negu iš tikrųjų mokytojo veiklos, kokia ji turėtų būti. Mes visi tapome neaiškių procesų administratoriais.
Visos tos reformos vyksta ataskaitų, dokumentų lygmeniu ir nieko bendra su pačia ugdymo esme neturi. Paties ugdymo samprata yra iškreipta. Tie visi biurokratiniai procesai man atrodo prievarta mokytojo ir mokinio atžvilgiu, jie neturi nieko bendra su mokinio, mokytojo poreikiais. Man atrodo, kad patys reformatoriai ir iniciatoriai nelabai supranta, ką norėjo padaryti.
Tokiomis aplinkybėmis pamatai, kad esi sekretorius, raštininkas, ataskaitų, lentelių pildytojas, statistikos sraigtelis.
A. Avčininkas LRT ,,Dienos tema”
Mes, mokytojai, tapome statistika. Ir mokytojas, ir mokinys yra skaičiukai, o ne tikslas. Arba mokykla prarado savo misijos suvokimą, arba visuomenė, valstybė nesupranta mokyklos misijos iš esmės. Toks pasiklydimas yra vienas iš veiksnių, kurie nuginkluoja, ir nebelieka jėgų pakilti. Mes, mokytojai, kaip vieni iš didžiausią pridėtinę vertę valstybei kuriančių žmonių, išties nesame nei svarbūs, nei įdomūs. Ir per 30 nepriklausomybės metų nebuvome nei suprasti, nei vertinami“, – LRT.lt sakė A. Avčininkas.
,,Man atrodo, kad patys reformatoriai ir iniciatoriai nelabai supranta, ką norėjo padaryti.”
Reikia drąsos pripažinti, kad pokyčiai nepavyko
Jo nuomone, reikia drąsos pripažinti, kad pokyčiai, kurių buvo imtasi, nepavyko, drąsos pripažinti, kad valstybė nežino, ką daro. Pripažinti – kad reikia pagalbos, kad išgyvename švietimo krizę. O tada jau galima telkti pajėgas ir ieškoti būdų, kaip efektyviai judėti pirmyn.
„Dabartinis dangstymasis pasauline švietimo krize (apgailėtinas pavyzdys apie mokytojų trūkumą visame pasaulyje) rodo nepajėgumą veikti strategiškai: kodėl Lietuva lygiuojasi į nepajėgų pasaulį, bet nesiryžta būti ledlaužiu ir veikti unikaliu būdu, kad valstybės ateitis būtų šviesesnė? Tenka grįžti prie ankstesnės minties – dėl to, kad nepripažįstama, jog negali. Čia ir yra bėda. Ir apie kokią reformą kalbama? Apie bendrųjų ugdymo programų atnaujinimą? Čia ne reforma. Čia popierių perdėliojimas imituojant, kad visa sistema perkraunama. Reikia fundamentalių sisteminių pokyčių: pradedant mokyklos, švietimo misijos permąstymu, mokytojų rengimu, ugdymo prioritetų nustatymu, mokslo tyrimais paremtų sprendimų, baigiant atlyginimų klausimu, pagalbos mokytojams organizavimu“, − vardija bernardinai.lt A. Avčininkas.
,,Reikia drąsos pripažinti, kad pokyčiai, kurių buvo imtasi, nepavyko, drąsos pripažinti, kad valstybė nežino, ką daro. Pripažinti – kad reikia pagalbos, kad išgyvename švietimo krizę. O tada jau galima telkti pajėgas ir ieškoti būdų, kaip efektyviai judėti pirmyn.”
Valstybė turi prisiimti atsakomybę, kad švietimas duobėje
A. Avčininko teigimu, valstybė turi pripažinti, kad švietimas išgyvena krizę.
,,Dabar vyksta sistemos lopymas, kaltų ieškojimas, bandymas kopijuoti pavykusiais ir nepavykusias praktikas, tam tikras simuliacijas. Niekas nesikeis, kol neišdrįsime sau pasakyti, kad yra bėda, kad mūsų pokyčiai, mūsų iniciatyvos nepasisekė, nepavyko. Kol to nepadarysime, tol nejudėsime pirmyn niekur”, sakė LNK Žinioms A. Avčininkas.
,,Dabar vyksta sistemos lopymas, kaltų ieškojimas, bandymas kopijuoti pavykusiais ir nepavykusias praktikas, tam tikras simuliacijas.”
Pati valstybė turi pridėti ranką prie krūtinės ir nors kartą atvirai pasakyti, kad švietimas yra duobėje, kad mokytojų rengimas yra duobėj, kad jaunų mokytojų atėjimo perspektyva į mokyklą yra absoliučiai neapčiuopiama, ir apskritai ar tokia perspektyva egzistuoja. Manau, treji penkeri metai ir tada prasidės raganų medžioklė ir bus ieškoma aukščiausiuose valdžios sluoksniuose kaltų, o kas atsakingas, kad švietimas yra dabar krizėje. O atsakingi visi: ir dabar esantys, ir buvę prieš tai valdžioje, ir dar prieš tai buvę valdžioje ir t. t., kad jie negalėjo numatyti, ko švietimui reikės po 10, 15, 20 ar 30 metų”, – kalbėjo A. Avčininkas LRT radijui.
,,Valstybė turi nors kartą atvirai pasakyti, kad švietimas yra duobėje, kad mokytojų rengimas yra duobėj, kad jaunų mokytojų atėjimo perspektyva į mokyklą yra absoliučiai neapčiuopiama, ir apskritai ar tokia perspektyva egzistuoja.”
,,Mano patirtis yra daugelio patirtis”. Viešojo sektoriaus problema
A. Avčininkas teigia, kad jo patirtis yra daugelio patirtis, tik ne visi išdrįsta apie tai prabilti arba ne visi yra matomi.
,,Daugybė žmonių išeina tyliai. Man daugybė mokytojų rašė, ir medikų man rašė, kurie po 18, 20, 23 metų paliko viešąjį sektorių ne dėl to, kad tas darbas jiems svetimas, ne dėl to, kad jie nesupranta pašaukimo, ne dėl to, kad jie nesuprato, ką jie veikė. <…> Tiesiog jie pavargo būti ten, kur jie yra nevertinami, nuvertinami, terorizuojami, patiria psichologinį spaudimą, kenčia tam tikrą nepriteklių.
<…> Kai man parašė žmonės iš viešojo sektoriaus (buvę ir esami mokytojai, medikai), kurie paliko darbovietę, supratau, kad ta patirtis yra bendra. Todėl kalbėti reikia ne tik apie mokytojus, bet ir apskritai apie visus viešojo sektoriaus žmones – problema yra didesnio masto ir jos ignoruoti tiesiog nebegalima”, – dalijosi patirtimi A. Avčininkas LRT radijo laidoje.
Turi keistis požiūris į mokytoją, į ateitį
Paklaustas bernardinai.lt, ko reikia, kad grįžtų į mokyklą, A. Avčininkas nuoseklus – pirmiausia aiškios Lietuvos švietimo krypties. „Ne popierinės, ne fasadinės, ne paremtos atsitiktinio stratego nuomone ar įsivaizdavimu. Antra – pasikeitusio valstybės požiūrio į mokytoją: ne pirmą kartą sakau – koks požiūris į švietimą, toks požiūris į valstybės ateitį. Abu vaizdai kol kas kraupūs. Trečia – proporcingo darbo krūvio ir atlyginimo“, − argumentus vardija pedagogas.
„Koks išsilavinimo standartas? Kokia išsilavinimo vertė? Kokios yra išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus galimybės? Ar lygiavertės? Ar mokykla aptarnauja rinką? Ar padeda jaunam žmogui ieškoti vietos po saule? O gal mokyklos užduotis tiesiog išlikti? Kiek mokyklų turi aiškią ugdymo kryptį? Ar ji pamatuojama? Kiek pačios mokyklos popieriai dera su mokyklos tikrove? Kiek iššvaistoma jėgų ir išteklių įvaizdžiui kurti? Kieno sąskaita? Kiek mokytojų turi priklausomybių? Kiek mokytojų nusižudo? Kokia iš tiesų psichologinė mokytojų būklė?
Paleidžiamos į apyvartą kelios publikacijos apie mokytojų sėkmės istorijas, ir visa tai tampa tikrosios Lietuvos švietimo situacijos priedanga, kurią galima vertinti tik kaip visuomenės mulkinimą. Šiandien kuriant profesijos prestižą yra žaidžiama nešvariai, žmones laikant patikliais neišmanėliais. O kai ateis laikas prisiimti atsakomybę už tai, kas mūsų laukia vos po kelerių metų, kiek liks tokių, kurie nepaleis akmens vienas į kitą?“ − klausia mokytojas ir sako, kad grįš mokyti tada, kai į jo išvardytus klausimus bus žiūrima ne teoriškai ir be manipuliacijos.
A. Avčininko nuomone, „mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – ,,viena iš tokių negyviausių lozungų, kuriuos teko girdėti būnant sąmoningu žmogumi”.
„Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – viena iš tokių negyviausių lozungų, kuriuos teko girdėti būnant sąmoningu žmogumi.”
,,Žinoma, teoriškai, viskas įmanoma. Kaip ir švietime vyksta teoriniai pokyčiai ataskaitose. Tikrovė kinta, bet į ne į gera. Tai manau ik tų pokyčių, liko pusantrų metų, tai niekas nepadaryta kad kaip nors kokia nors išraiška tos prestižinės profesijos atsirastų bent praktinė. Tai visiškai netikiu ir man yra juokinga, kaip kad juokinga gerovės valstybės sąvoka, kuri irgi su praktiniu gyvenimu nieko bendro neturi.
Kas turėtų pasikeisti, kad sugrįščiau? Turi pasikeisti požiūris, bet požiūris į darbo kultūrą, požiūris į mokytoją, galų gale požiūris į savo ateitį, į žmones. <…> O ta ateitis be mokyklos indėlio neįmanoma. Aišku, čia ne vienintelis mokyklos uždavinys yra, čia reiki kompleksinio matymo. Kol tai nepasikeis, kol mes tiesiogiai sau neištransliuosime, kad esame dabar duobėje”,-LNK Žinioms kalbėjo mokytojas.
A. Avčininko teigimu, profesinė sąjunga, kuriai jis priklauso, tikrai daro pastangų, kad atsirastų pozityvių pokyčių (LRT radijo laida).
Parengta pagal šiuos Aliaus Avčininko interviu:
- LNK.lt. 31 laida ,,Bučiuoju, Rūta“. Ko vertas mokslas? Ar liks, kas mokys mūsų vaikus? Kas darbus dirbs, jei visi direktoriais ir vadovais nori būti?
- LNK.lt. Žinios ,,Labas vakaras, Lietuva“. „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – įmanoma ar ne?
- Aida Murauskaitė, LRT.lt. 18 kartų „pavargau“ ištaręs mokytojas: vaikams sakydavau, kad dirbsiu 50 metų, bet ne, nebegaliu
- LRT.lt. Laida ,,Dienos tema“. Gintautas Jakštas: tarpinių patikrinimų modelis tikrai reikalingas, bet dėl įgyvendinimo dar žiūrėsime ( laidoje dalyvauja Švietimo ministras ir mokytojas A. Avčininkas)
- LRT.lt. Radijo laida ,,10–12“. Skaudančia širdimi mokyklą palikęs mokytojas Alius Avčininkas eis susitikti su švietimo ministru, jei šis jį pakvies: neturiu ko prarasti (ved. Edvardas Kubilius)
- Kalbino Titas Atraškevičius, parengė Vaiva Arnašė. DELFI. TV. Po dešimties metų darbo mokykloje pedagogas Alius daugiau nebeištvėrė: suprantu, kodėl jauni mokytojai išeina, jų ir nebus, jei tai tęsis
- Vakaris Vingilis. bernardinai.lt.Geria raminamuosius, psichologiškai išsekę, gauna centus. Kodėl mokyklas palieka jauni pedagogai?
