Krizė, susidariusi Lietuvos švietimo sistemoje dėl pedagogų trūkumo bei jų kvalifikacijos, tik gilėja. Kodėl taip yra?
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nario, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokyto metodininko, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko Roberto Ramanausko interviu.
Pasak R.Ramanausko, ,,išsamiau priežastis galėtų atskleisti nacionalinio masto tyrimas, jei tam atsirastų politinė valia ir tikrai valstybinis interesas.
Daugybę metų Lietuvos edukologijos universitetas rengė pedagogus, bet didžioji dalis absolventų nesirinko darbo ugdymo įstaigose. Mokytojo kvalifikaciją teikiantis diplomas tebuvo tik eilutė CV, bylojanti apie turimą universitetinį išsilavinimą, būtina pretenduojant į darbo vietą.
Tą iš dalies nulėmė ir santykinai lengvesnės įstojimo į LEU sąlygos ir, kas dar svarbiau, viešojoje erdvėje susidariusi mokyklą ir mokytojus demonizuojanti nuomonė. Visuomenėje vykstantis diskursas apie švietimą, kurio kryptį dažnai sąlygojo švietimo strategai ir biurokratai, suponavo nuostatą, kad visos atsakomybės turi gulti ant mokytojo pečių. Mokinio, jo šeimos, ugdymo įstaigos administracijos savąją atsakomybės dalį buvo linkusios tik mažinti ir mažinti.
,,Visuomenėje vykstantis diskursas apie švietimą, kurio kryptį dažnai sąlygojo švietimo strategai ir biurokratai, suponavo nuostatą, kad visos atsakomybės turi gulti ant mokytojo pečių.”
„Mokinio krepšelio” mokyklų finansavimo metodika skatino bet kokia kaina pritraukti ir išlaikyti įstaigoje kuo didesnį mokinių skaičių. Nors „mokinio krepšelį” pakeitė „klasės krepšelis”, tai problemos neišsprendė. Nuolatos žeminama mokinio mokymosi pasiekimų kartelė devalvavo išsilavinimą kaip vertybę, kas psichologiškai traumavo mokytojus, vis dažniau jaučiančius nusivylimą, „perdegimą”.
,,Pedagogų karjeros modelio projektas, jei bus patvirtintas, dar labiau atstums jaunus mokytojus, o ilgiau dirbančius skatins keisti užsiėmimo rūšį, nes numato mokytojui dar daugiau atsakomybių ir mažiau galimybių siekti profesinės karjeros. Tai byloja apie akivaizdžią mūsų valstybės švietimo politikos krizę.”
Dažnai nenoras dirbti mokytoju siejamas su palyginti neaukštu darbo užmokesčiu, tačiau tai nebent tik viena priežasčių. Administracijos mobingas, „supermamyčių” teroras, neadekvati ir dažnai nepagrįsta permanentinės švietimo reformos įnešama sumaištis yra nemažiau svari priežastis, lemianti mokytojų trūkumą. Senėjant mokytojų korpusui, juos vangiai keičia jaunimas, o neseniai ministerijos parengtas Pedagogų karjeros modelio projektas, jei bus patvirtintas, dar labiau atstums jaunus mokytojus, o ilgiau dirbančius skatins keisti užsiėmimo rūšį, nes numato mokytojui dar daugiau atsakomybių ir mažiau galimybių siekti profesinės karjeros. Tai byloja apie akivaizdžią mūsų valstybės švietimo politikos krizę.”
Daugiau šia tema čia.
