Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nesutiktų, jog švietimo sistemą mūsų šalyje ištikusi krizė. Nedžiugina mokinių rezultatai, maži pedagogų atlyginimai, dėl kurių kyla nuolatiniai valdžios ir mokytojų konfliktai, jaunimui nepatraukli mokytojo profesija. Nesulaukę sisteminių pokyčių dėl mokyklų valdymo, kovoti už kokybišką sistemą imasi net mokiniai.
Džiugu, kad naujoji švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ne tik aiškiai suvokia problemas, bet ir labai tiksliai įvardija tikslus bei uždavinius, kuriuos reikia įgyvendinti, kad situacija pradėtų keistis. Tikrai negalime nesutikti su ministre, kad svarbiausias tikslas – kokybiškai ir efektyviai veikianti švietimo sistema. O tam reikia, jog mokytojo profesija taptų patraukli ir ją rinktųsi bei į mokyklas ateitų gabus jaunimas; reikia ne tik kelti mokytojų atlyginimus, bet ir užtikrinti socialinį saugumą bei teisingumą mokant už realiai atliekamus visus mokytojo darbus; būtina depolitizuoti mokyklos valdymą siekiant jį padaryti skaidriu ir efektyviu. Šiems tikslams pasiekti imtasi labai reikalingų reformų tiek mokyklų vadovų skyrimo, tiek mokytojų darbo apmokėjimo tvarkose.Kodėl reikia keisti mokyklų vadovų skyrimo tvarką?
Dabar egzistuojanti vadovų skyrimo tvarka neatitinka visuomenės lūkesčių, konkurso rengimo tvarka yra neskaidri, mokyklos vadovo veiklos vertinimas – tik formalus, silpna mokyklos savivalda, nėra suteikta teisė tėvams, mokytojams priimti galutinius sprendimus dėl mokyklos vadovo tinkamumo eiti šias pareigas. Šios priežastys ir yra esminės, dėl kurių būtina kalbėti apie mokyklų vadovų kadencijų atsiradimą. O joms pritaria ne tik tėvų organizacijos, profesinės sąjungos, bet ir patys vadovai, kurie pripažįsta, kad kaita, skatinanti visos švietimo sistemos pažangą, yra būtina.
Tačiau analizuojant jau pateiktą įstatymo projektą iškyla abejonių, ar tikrai teikėjai tuo įstatymu siekia šalinti mano ką tik paminėtus dabartinės tvarkos trūkumus? Ar pasiūlymo teikėjų ir tų, su kuriais tai yra susiję, siekiai ir lūkesčiai sutampa?
Įstatymo pataisų iniciatoriai visų pirma norėtų matyti stiprų mokyklos vadovą, tai yra vadovų skyrimo tvarką siūloma keisti taip, kad šį procesą tvirtai kontroliuotų steigėjas – dažniausiai savivaldybė. Paskirti vadovai įgytų neribotas galias ir instrumentus formuojant sau komandą, t.y. laimėję konkursą jie galėtų atleisti visus, jiems netinkamus pavaduotojus ir mokytojus. Tuo tarpu mokyklų bendruomenių lūkesčiai šioje vietoje kardinaliai skiriasi. Juk iš nesenai Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje vykusių įvykių matėme, kad ir dabar ,,geri vadovai“ turi pakankamų galių susiformuoti ,,komandas“ ir atsikratyti nelojalių, kad ir labai gerų mokytojų. Tuo tarpu būtent tokiems ,,komandų formavimams“ užkirsti kelią realių svertų mokyklų bendruomenės dabar nelabai ir turi. Todėl jei mokyklų valdymas išliks kontroliuojamas politikų, o mokyklų savivalda neįgaus realios galios priimant galutinius sprendimus dėl vadovų vertinimo ir skyrimo, tai teigiamos kaitos su vadovų kadencijų įvedimu galime ir nesulaukti.
Kas blogai dabartinėje mokytojų darbo apmokėjimo sistemoje?
Pradedant kalbėti apie planuojamą įvesti naują mokytojų darbo apmokėjimo sistemą reikėtų aiškiai nustatyti senosios sistemos ligas. O norint realiai atsikratyti įsisenėjusių ydų, reikia sutarti dėl labai aiškių vaistų, t.y. principų, kuriuos reikia taikyti naujoje tvarkoje.
Didžiausia dabar egzistuojančios darbo apmokėjimo sistemos blogybė yra ta, kad už mokytojų indėlį į mokyklos pažangos augimą nėra atlyginama. Kitaip tariant, sistema šiuo metu sumodeliuota ir veikia taip, kad mokytojui iš esmės mokama tik už pamokų vedimą, o po pamokų jo paslaugos lyg ir tampa nebereikalingos. Tiksliau – reikalingos, bet neapmokamos. Nors visiems akivaizdu, kad neįmanoma pasiekti aukštos ugdymo kokybės be tinkamo pasiruošimo, individualių konsultacijų, intensyvaus bendradarbiavimo su tėvais. O ką jau bekalbėti apie bendrą pačios mokyklos kultūros kėlimą: kultūrinius, edukacinius renginius, projektus ir kt. (sąrašas praktiškai net nebaigtinis).
Todėl naujoje darbo apmokėjimo sistemoje privalu užtikrinti, kad mokytojo darbas ir po pamokų būtų sistemingas bei apmokamas.
Kalbant apie etato dalinimą svarbu suvokti, kad kontaktinių valandų skaičius turi tiesioginį poveikį nekontaktinių valandų skaičiui. Juk suprantama, kad kuo daugiau mokytojas turi pamokų, tuo daugiau laiko jis „gyvena“ mokykloje. Juk reikia pasiruošti pamokoms, daugiau taisyti rašto darbų, konsultuoti, bendrauti su tėvais, rengti daugiau renginių, susirinkimų ir kt. Todėl čia būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama ir vengiama mokėti už kitus darbus bei įtvirtinti tokį etato dalomumo principą, kad nekontaktinių valandų būtų tiek pat, kiek ir pamokų. Tai yra mokytojas, turėdamas 18 pamokų, kaip neatsiejamą bagažą privalo gauti 18 nekontaktinių valandų ir turėti visą etatą, o etatą dalijant proporcijos turi būti išlaikomos.
Pedagoginėje bendruomenėje beveik nėra kartų kaitos
Kita didelė dabartinės sistemos bėda yra ta, kad pedagogo profesija yra nepatraukli jaunimui. Nesudaromos prielaidos pradedančiųjų mokytojų motyvacijai sugriovė pedagoginės bendruomenės kaitos balansą, – į mokyklas beveik neateina dirbti gabūs, motyvuoti jaunuoliai. Todėl naujoji sistema turi būti kuriama taip, kad jauni mokytojai ateitų į mokyklą, o atėję jau po pirmųjų metų nenusiviltų ir iš jos nepabėgėtų.
Siekiant pritraukti jaunų mokytojų labai svarbu įtvirtinti principą, kad kontaktinių ir nekontaktinių valandų balansas būtų vienodas tiek nepatyrusiems, tiek ir labiau kvalifikuotiems kolegoms. Tuo tarpu viena iš siūlomo modelio alternatyvų – kontaktinių valandų diferencijavimas pagal kvalifikaciją – minėtų ydų ne tik neišspręs, bet dar labiau jas pagilins.
Manymas, kad neva mokytojo eksperto pagrindinis darbas turėtų būti ne su vaikais, o su ne tokiais patyrusiais kolegomis, žalingas iš esmės todėl, kad prioritetu visada turi išlikti vaikas. Iš mokinių atimti kokybiškas, aukštą kvalifikacinę kategoriją turinčių mokytojų pamokas vardan pagalbos kolegoms, būtų nusikaltimas. Kaip ir negalima jauniems, tik į mokyklas atėjusiems pedagogams užkrauti nepakeliamo pamokų krūvio ir jau pirmais metais atbaidyti juos nuo noro dirbti mokykloje. Juk pastarieji dažnai būna ir labiau mėgiami vaikų (nes dar patys neseniai jais buvo), labiau paslankūs organizuoti įvairias edukacines keliones, renginius ar išvykas, kurių vyresni mokytojai nelabai jau nori ar gali rengti. Taip pat ką tik į mokyklas atėjusiems pedagogams reikia ir daugiau laiko pasiruošti pamokoms, o pasimokyti iš vyresniųjų jie kaip tik ir galėtų lankydami pastarųjų vedamas pamokas. Todėl visų kategorijų mokytojams etate turėtų būti numatytas toks pats kontaktinių valandų skaičius.
Kvalifikuotas darbas šiuo metu nelabai vertinamas
Dar viena dabartinės sistemos blogybė yra tai, kad kvalifikuotas darbas ir kvalifikacijos tobulinimas ne tik kad neskatinamas, bet kartais net priešingai – nevertinamas. Todėl naujojoje sistemoje turime susitarti, kas tai yra kvalifikuotas darbas, kaip jį matuosime ir kas tai darys. Nesenai teko girdėti vieno miesto vicemerės pranešimą, kuriame ji teigė, jog tai juk labai paprasta – sutariame, koks turi būti mokinių pažymių vidurkis, ir visiems viskas aišku. Bet tie, kas dirba mokykloje, puikiai supranta, kad pažymiai dar nieko nepasako. Viena vertus, pažymius ir vidurkius galima sukelti ir dirbtinai, bet nuo to mokinių žinojimo lygis nepakils. Antra vertus, o kas dirbs su mažiau gabiais? Ar šių pedagogų darbas beprasmis ir pasmerktas likti neįvertintu?
Ir čia atsiranda paradoksas: dauguma šalies mokytojų dirba gerai ir nori būti tinkamai įvertinti, bet paties vertinimo vengia. Kodėl? Galbūt bijome būti nepagrįstai nuvertinti, nes nesame tikri dėl tikrųjų vertintojų tikslų?
Didžiausia pedagogų baimė ta, kad jų veiklą vienašališkai vertins vadovas. O kas bus jeigu jam neįtiksi, ar drįsi vertinti jo darbo rezultatus, tai juk ir paties įvertinimas gali nukentėti. O tai, kad tavo pamokos ar kita veikla įdomi vaikams, o darbo rezultatai tenkina tėvus (ir tai ne visada išreiškiama balais ar pažymiais), gali likti ir nepastebėta. Todėl svarbu užtikrinti, kad darbo vertinimas būtų paprastas, skaidrus be įtampos, streso ir „pataisos namų“ atmosferos.
Žinoma, jei sutarsime, kaip bus vertinami mokytojo darbo rezultatai, turi būti numatytas ir skatinimas už juos. Ir tai neturėtų eilinį sykį tapti atlyginimo mažinimo įrankiu įvedant atlyginimo kintamąją dalį. Juk naujoji sistema ir kuriama tam, kad mokytojų atlyginimai augtų, todėl skatinimas turi tapti priedu prie atlyginimo.
Tačiau kol kas apie pinigus kalbos nėra, kuriamas tik mokytojų darbo apmokėjimo modelis. Jį suderinus, tikėkimės, pirmą kartą atsiras ir politinė valia tam skirti lėšų, antraip pedagoginė bendruomenė ir visa visuomenė eilinį kartą liks nuvilta, o situacija švietime nesikeis.
Andrius Navickas
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas