Pirmadienis gali tapti istorine diena švietimui. Kaip jai ruošėsi mokytojai ir valdininkai?

2020-03-29

alt

Lietuvos švietimas, per dvi savaites pabandęs peršokti beveik bedugnes, organizuotai pradeda visiškai kitokį ugdymo procesą. Tikiu, kad tikrai bus visko: stringančio ryšio, neveikiančios technikos, nemotyvuotai skubaus / per lėto tempo, nesuprastų programų ar tam tikrų jų funkcijų ir t.t. Bet atsižvelgiant į situaciją tai, kas įvyko, galėtų prilygti stebuklui.

                                School vecto vector r created by freepik – www.freepik.com

Įtampa, nerimas, baimė ir kasdien vis grėsmingesnė situacija šalyje buvo patraukta į informacijos paraštes, nes šitas dvi savaites mokytojų namuose, tiksliau, kompiuteriuose, karaliavo jos didenybė IKT. Ir pokalbių, socialinių tinklų svetainės tiesiog lūžinėjo nuo informacijos gausos. Lygiai taip pat lūžinėjo ir mokytojai: jų galvos, akys, gebėjimas priimti naują informaciją arba išsaugoti jau išgirstą, gebėjimas išbandyti pasirinktas programas, virtualiai bendrauti su mokiniais ir tėveliais, ne tik keistis su jais informacija, žiniomis, bet ir raminti, patarti, paguosti.

Ir tai dėsninga – stebėjau savo, realių ir virtualių kolegų gyvenimo ritmą: sėdi anksti ryte ir pakyli vėlai vakare, nes jau skauda ir ašaroja akys, o webinaro lektoriaus sakinių nebesupranti net tris-keturis kartus atsukusi pasiklausyti iš naujo, o dar tariesi įvairiose svetainėse, dar randi mokomosios medžiagos, dar koks geradaris atsiunčia naudingų nuorodų, dar reikia parašyti vieną kitą laišką, atsakyti į vieną ar kitą klausimą, dar…

Gal ramiau gyveno tie, kurie jau seniau naudojo nuotolinio ugdymo instrumentus, buvo įvaldę virtualaus pasaulio galimybes? Nemanau, nes kiek teko lankytis virtualiuose mokymuose, būtent mokytojai praktikai arba IT profesionalai, tapę savanoriais, skubiai organizavo webinarus ir visas tas dvi savaites kiekvieną dieną intensyviai padėjo visiems kitiems. Taip išsigrynino, kas paveiku, funkcionalu, kas pajėgus staiga sureaguoti į pakitusią realybę, o kas yra beveik atavizmas, kurį būtų galima neskausmingai pašalinti.

Šį savaitgalį kilo ir kitas klausimas – o ką veikė ne tiek ŠMSM (tikiu, daugelis dirbo panašiu tempu, nes reikėjo įstatyminės bazės pokyčių), kiek dešimtys, gal šimtai jai pavaldžių įstaigų, jų darbuotojų: koordinatorių, metodininkų, vyr. specialistų, specialistų ir t.t., turinčių padėti (?) mokytojams?

Galiu tik pasidžiaugti – dauguma jų bent jau netrukdė mums dirbti.

Būtų tiesiog tobula, kad kol kas ir netrukdytų – neorganizuotų jokių programų atnaujinimų, apklausų, duomenų rinkimo, jokių imitacinių reformų ir pan.

Bet kokį blaškymą ar beprasmiško darbo primetimą tokiomis sąlygomis galima būtų laikyti švietimui kenkėjiška veikla.

Visgi šalyje jau nuaidėjo ne viena istorija apie tai, kad miestelių ar rajonų merai pareikalavo ugdymo įstaigų vadovų mokytojus išleisti nemokamų ar mokamų atostogų (įvardijo turbūt kaip rekomendacijas, bet mes puikiai žinome tą iš sovietmečio atėjusią galios demonstravimo tradiciją).

Ar jums normalus tas gyvenimo ritmas, kuris dabar buvo tam, kad sklandžiau pasiruoštume nuotoliniam, panašus į atostogas? O jeigu ne, tai tokie veiksmai turėtų būti laikomi Darbo kodekso (DK) pažeidimu ir mobingo požymiais naudojantis sudėtinga situacija ir psichologiniu žmonių pažeidžiamumu. Ką manote, teisininkai?

Dar iškilo viešumon istorijų, kai miestelių, rajonų merai (pavyzdžiui, Alytaus rajono) pareikalavo / rekomendavo (?) vadovų, o šie mokytojų kiekvieną dieną įvairiose lentelėse pildyti savo veiklos detalias ataskaitas.

Aišku, galima ironizuoti – o gal renka informaciją, kad sumokėtų už išnaudotą elektrą, už savo lėšomis nusipirktas ausines su garsiakalbiais, asmeninius darbui naudojamus kompiuterius planuoja pakeisti valdiškais ar nori, kaip ir garantuoja DK, sumokėti už faktiškai išdirbtas valandas ir viršvalandžius, darbą poilsio dienomis ir pan.? Įtariu, kad čia jau būtų iš fantastikos srities.

Ne, tiesiog demonstruoja jėgą ir visišką nesupratimą, kokiu tempu, kiek ir kaip dabar mokytojai iš tikrųjų dirba. Tai čia jau kai net ŠMSM rekomendavo nebeužkrauti papildomu popierizmu.

Turiu pasiūlymą – o gal tos ministerijai pavaldžios institucijos, kurios turėtų padėti, kontroliuoti, sisteminti ugdymo procesus respublikoje, galėtų persiorientuoti ir dabar rinkti, viešinti informaciją apie valdininkus, trukdančius mokytojams ruoštis nuotoliniam mokymui, demonstruojančius perteklinę valdžią, ir sukurti mechanizmą, kaip sutrukdyti valdininkams ir toliau taip elgtis? Tai būtų tikrai reali pagalba. Ir labai labai reikalinga šiuo metu.

Nes mokytojui kyla pasirinkimas – užpildyti kvailą beprasmišką ir perteklinę lentelę, kad dirba, ar tuo metu kokybiškiau pasiruošti pamokai. Tuo labiau, kad visas ugdymo procesas bus virtualus ir visą jį įmanoma stebėti ir patikrinti. Tik reikia turėti nors šiek tiek žinių apie IKT. Gal čia ir yra tų merų pagrindinė problema?

Aišku, ne tobulai, bet tikrai maksimaliai, kaip tik galėjome. Ir tai rodo mokytojų bendruomenės sąmoningumą ir potencialą.

Dabar liko kelios smulkmenos. Pirmiausia, už sklandų mokymosi procesą dalį atsakomybės turės prisiimti tėveliai ir vaikai (kantrybės, ištvermės ir geranoriškumo jiems). Antra – reikėtų sukurti sistemą, kaip užrausti įvairaus lygio valdininkams trukdyti mokytojams dirbti.

Pirmadienio laukiu su nekantrumu.

Įtariu, kad tai bus istorinė diena švietime.

Lilija Bručkienė, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

Straipsnis iš AtviraKlaipeda.lt:

https://www.atviraklaipeda.lt/2020/03/29/pirmadienis-gali-tapti-istorine-diena-svietimui-kaip-jai-ruosesi-mokytojai-ir-valdininkai/?fbclid=IwAR0e3Ll4Y5uvZzomw1Y8YobXobszHK0sXxwvaEc9V4Cc6fkNWBRDpTe46Io