Prieš prasidedant deryboms trumpai ŠMM reformų sprendimai, kuriuos galėčiau pavadinti absurdiškais:
Nuo rugsėjo 1 d. pritaikyta nauja finansavimo programa ir mokinio krepšelis buvo pakeistas į klasės krepšelį. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai tikino, kad Lietuvai universalus klasės krepšelio metodas netinka. Didžiųjų miestų savivaldybių finansinių skyrių specialistai sakė tą patį. Reforma buvo įvykdyta, jūsų dėmesiui didžiausi paradoksai:
• Ministerija oficialiuose pranešimuose teigė, kad kuo „daugiau labai didelių klasių mokyklose, tuo atlyginimo fondo augimas pirmame etatinio darbo užmokesčio modelio etape yra mažesnis“. Miestai, kurie prieš tai gerai įvykdė reformą ir optimizavo mokyklų tinklą, dabar patyrė didžiausius finansinius nuostolius (pavyzdžiui, Klaipėda). Kokia tada visų švietimo sistemos pertvarkų (bent 5 metų) strategija, ar yra suderinamumas ir tęstinumas?
• Apmokėjimas už teikiamą pagalbą švietimo pagalbos specialistams (logopedams, soc.pedagogams, spec.pedagogams, psichologams ir mokytojų padėjėjams) iš mokyklų deleguotas savivaldybėms, tačiau papildomai lėšų neskirta. Todėl kyla reali grėsmė, kad tų paslaugų greitu laiku gali išvis nelikti, nors pagal poreikius turėtų daugėti. Specialistai nežino, ar jie galės tęsti darbą, ar bus atleisti po dviejų mėnesių (įstatymų numatyta tvarka dėl lėšų trūkumo). Problemos išvis nesprendžiamos.
• Nemokamos pailgintos dienos grupės, atsiradusios nuo rugsėjo pradžios, turėjo būti finansuojamos savivaldybių lėšomis (kurių, įtariu, vėl negavo). Tada ta funkcija deleguota mokykloms, kurios tų lėšų neturi. Grupės buvo sudarytos, jose mokytojos vienu metu prižiūri virš 30 pradinių klasių mokinių, normalių sąlygų joms dirbti nėra. Tas atlygis už papildomas paslaugas po savo pagrindinių darbų įskaičiuotas ir pateiktas kartu su SODROS duomenimis argumentuojant, kad darbo užmokestis kilo.
• Miestų didžiosiose mokyklose dėl pasikeitusios finansavimo tvarkos nebegalima pasiūlyti tiek ugdymo turinio paslaugų, kiek buvo anksčiau. Mokinių progimnazijose ir gimnazijose daug, jų poreikiai skirtingi, tačiau dabar atsižvelgiama tik į klasių komplektus, todėl tenka atsisakyti kai kurių modulių, konsultacijų, darbo su gabiais mokiniais ir kitų ugdymo krypčių.
Pedagogų etatinio apmokėjimo tvarka (arba kaip ją gerokai teisingiau pavadino Valentinas Stundys, ,,techninio pobūdžio pakeitimas“):
• Mokyklos gavo gerokai mažiau etatų nei realiai reikia. Ir čia ne mažosios mokyklos, o tos, kuriose mokytojai turėjo krūvius ir anksčiau (pavyzdžiui, Vilniaus S.Stanevičiaus progimnazija – 54 mokytojai – 3 pilni etatai (klasėse vidutiniškai po 25-28 mokinius) Tai ne išimtis, tai dėsningumas). Skaičiuoklė sukurta taip, kad etatų ir lėšų būtų skirta gerokai mažiau nei yra realus poreikis.
• Etatą sudaro 1512 pamokų, tačiau iki 2019-09-01 mokykloms lėšos pervedamos už 1386 pamokas. Iš kur gauti likusias lėšas, nurodyta nėra. Lėšų taip pat nėra.
• Pagal principą ,,už viską užmokės“ realiai lietuvių kalbos mokytojai, ruošiančiai mokinius valstybiniams egzaminams, sumoka iš viso už 2 abiturientų ištaisytus rašinius per metus, už 8 -9 minutes ruošiantis pamokai (asmeninis pavyzdys ir skaičiavimai).
• I ir II kišenės veiklos skaičiuojamos 36 -37 savaitėms (neįskaičiuojamos mokinių rudens, žiemos, pavasario atostogos, nors visi, susipažinę su mokyklų veikla, supranta, kad tai yra laikas, skirtas kvalifikacijos kėlimui, darbui grupėse, konsultavimui ruošiantis konkursams, įskaitoms ir kt.). Tik III kišenės veiklos skaičiuojamos 42 savaitėms. Vadinasi, dalis mokytojo veiklų, net įrašytų į sutartį, neapmokama.
• Darbas su abiturientais yra mažiausiai apmokamas, nes priedų gimnazijose neliko, o I ir II kišenės skaičiuojamos tik 33 savaitėms (kol baigiasi jų mokslo metai ir prasideda egzaminų sesija). Apie darbų apimtis ir atsakomybę nekalbama, mokytojams, dirbantiems su baigiamosios klasės mokiniais, mokama mažiausiai.
• Palikta tokia įstatymais ir poįstatyminiais aktais neapibrėžta laisvė interpretacijoms ir savivaliavimui, kad tos pačios specialybės tos pačios kvalifikacinės kategorijos mokytojai, dirbantys tuo pačiu krūviu ir panašiomis sąlygomis skirtingose mokyklose, gali turėti arba neturėti etato, jų algos gali skirtis net keliais šimtais eurų. Ugdymo programos yra griežtai reglamentuotos (turėtų būti gerokai daugiau laisvės), o darbo apmokėjimo tvarkose palikta labai daug neapibrėžtumo, kuris klaidingai interpretuojamas ir vadinamas laisve.
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja