Šiandien prasidedant darbingai (tikiuosi) savaitei vėl norėčiau prisiminti streikų istoriją ir vieną labai įdomų ir prasmingą streiką, nulėmusį pokyčius visame demokratiniame pasaulyje. Kartais mūsų visuomenėje (o ką jau kalbėti apie diktatūra paremtas valstybes) streikas pristatomas kaip destruktyvi, tik nuostolių atnešanti protesto forma, nors jeigu panagrinėtume faktus, suprastume, kad reikia kalbėti ne tiek apie finansinius aspektus, kiek apie įtaką savimonei, sąmoningumui, apie žmonių teises, laisves ir orumą.
Islandija turbūt daugeliu atžvilgiu yra ta šalis, iš kurios būtų galima daug ko pasimokyti. Jų išskirtinė drąsa pirmiesiems pripažįstant Lietuvą kaip suverenią valstybę, jų kryptingas ėjimas į priekį, net jų neįtikėtinas rinktinės pasirodymas Europos futbolo čempionate 2016 m. – visa tai ir daugelis kitų faktų rodo, kad ta maža, bet principinga šalis labai gerai žino, ko nori. Jeigu pažvelgtume į istoriją, faktai irgi iškalbingi: Islandijoje 930 m. įkurtas ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas Altingas. Ši sala 300 metų buvo nepriklausoma. 1262 metais ji buvo okupuota ir išskyrus kelis neilgus epizodus tik 1944 m. Islandijai suteikta visiška nepriklausomybė.
Islandija į streikų istoriją įeina kaip valstybė, kurioje 1975 m. spalio 24 d. apie 90 % moterų nusprendė parodyti, kad jos svarbios. Nors teisė balsuoti Islandijoje moterims suteikta 1915 m. (realiai anksčiau tik Suomijoje ir Naujojoje Zelandijoje), bet per tuos 60 metų tik 9 moterys buvo Parlamente. 1975 m., kai vyko streikas, tik 5 procentai Parlamento buvo moterys (kitose Šiaurės šalyse moterys sudarė 16-23 procentus). Spalio 24 d. oficialiai pavadinta Moters laisvadieniu (Women‘s Day Off): ,,Tai, kas įvyko tą dieną, buvo pirmas žingsnis link moterų emancipacijos Islandijoje. Tai paralyžiavo visą šalį ir atmerkė akis daugeliui vyrų“ (Vigdis Finnbogadottir, Islandijos Prezidentė). Moterys tą dieną atsisakė eiti į darbą, likti namuose su vaikais, tvarkytis ir gaminti maistą, atlikti kitus įprastus darbus – jos išėjo į gatves streikuoti. Reikjaviko aikštėje tą dieną susirinko virš 25 000 moterų, kurios klausėsi kalbų, dainavo, diskutavo apie lygias teises (iš viso šalyje gyveno apie 220 000 žmonių). Bankai, fabrikai, parduotuvės, mokyklos, darželiai turėjo užsidaryti ar laikinai sustabdyti veiklą: vyrai buvo privesti pasiimti vaikus į darbą. Žiniasklaida mirgėjo straipsniais apie tai, kad vyrai apsiginklavo saldumynais ir spalvotais pieštukais, kad užimtų darbe savo vaikus. Lengvai pagaminamos ir populiarios tarp vaikų dešrelės buvo šluote iššluotos iš parduotuvių lentynų. Ta diena – tarsi atgimimas tėvams – jie suvokė, koks yra moterų pasaulis ir pasaulis be moterų. Dėl to ta diena dar pavadinta Ilguoju penktadieniu. Po šito streiko ilgai viešoje erdvėje buvo kalbama apie mažą moterų algą ir diskriminaciją.
Po streiko padėtis iš esmės pasikeitė. Vigdis Finnbogadottir – pirmojo moteris Prezidentė tiek Islandijoje, tiek Europoje, pirmoji demokratiškai išrinkta valstybės vadovė pasaulyje. Ji išrinkta 1980 m., kai konkuravo su trimis vyrais. Ji tapo tokia populiari, kad ateinančius dvejus iš trejų rinkimų daugiau niekas ir nekandidatavo. Vigdis Finnbogadottir valstybei vadovavo valstybei 16 metų.
2000 m. buvo įvestos apmokamos tėvystės atostogos vyrams, 2010 m. šalis išsirinko pirmąją Ministrę Pirmininkę moterį Johanna Sigurdardottir. 2015 m. Parlamente buvo yra 44 procentai moterų.
P.s. o dabar pagalvokite, kas buvo Islandijos Prezidentas, kai ši šalis pirmoji tarptautiniu mastu išdrįso pripažinti Lietuvos nepriklausomybę… Taip, Jūs teisingai supratote – Vigdis Finnbogadottir – pirmojo moteris Prezidentė.
Ar tikrai streikas yra netinkama forma, spręskite patys…
Medžiaga paruoša remiantis https://www.bbc.com/news/magazine-34602822
Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
