Pasibaigus mokslo metams virš 50 LŠDPS Vilniaus rajono susivienijimo narių iš įvairių Vilniaus r. mokyklų kartu su LŠDPS pirmininku Andriumi Navicku vyko į pažintinę-edukacinę kelionę Lenkijoje.
Apsilankėme Seinuose, kur tebestovi domininkonų vienuolynas, ilgus dešimtmečius tarnavęs kaip Seinų seminarija. Kaip tik čia mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, dirbo ir amžinajam poilsiui atgulė vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas.
Poetas Antanas Baranauskas (1835 – 1902) gimė Anykščiuose, tris žiemas lankė pradinę mokyklą, vėliau į namus parvažiuodavo atostogų, o garsiojoje klėtelėje 1858 m. ir 1859 m. vasaromis sukūrė nemirtingąją poemą „Anykščių šilelis”. Tai kūrinys apie visą Lietuvą: gamtos grožį, miško istoriją, žmonių likimą ir lietuvių nacionalinį charakterį. A.Baranauskas 1897 m. buvo paskirtas Seinų vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose, palaidotas Seinų katedros koplyčioje. Paminklo autorius – skulptorius G. Jokubonis, architektas – E. Čekanauskas. Nuo 1998 m. paminklo A. Baranauskui statymų ėmė rūpintis Lietuvos ir Lenkijos parlamentų asamblėja. Buvo susitarta, kad paminklas bus pastatytas šalia Seinų bazilikos. Žemę sutiko parduoti Seinų klebonas. Aplinkos tvarkymą finansavo Seinų valdžia, paminklo pagaminimo išlaidas padengė Lietuvos vyriausybė. Skulptorius G. Jokūbonis kūrė kitokį A. Baranauską: Seinuose jis buvo pirmiausia lietuvių ir lenkų vyskupas. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi.
Visus sužavėjo Vygrių vienuolynas. Kadaise šiuose kraštuose mėgo medžioti Vytautas Didysis, Jogaila ir Žygimantas Augustas. Pasivaikščiojome po vienuolyną, pasigrožėjome Vygrių ežeru ir vienuolyno eremitoriumu, uždaru kamaldulių namelių kompleksu nuo varpinės bokšto, apžiūrėjome vienuolių palaidojimo kriptas ir turtingą bažnyčios interjerą. Vienuolyno patalpose įregtas restoranas, šiuolaikinio meno galerija vaikams ir Jono Pauliaus II biblioteka, kuri buvo įrengta po jo apsilankymo 1999 m.
Neišdildomą įspūdį paliko unikali sodyba, įamžinanti prūsų tautos istoriją, kurią įkūrė P. Lukoševičius – punskietis verslininkas, prekiaujantis automobilių ir traktorių detalėmis Punske, didžiąją pajamų dalį jau ne vienus metus investuoja ne į verslo plėtrą. Žmogus tebedega idėjos, įkūnijančios tėvo palikimą, realizavimu – prūsų-jotvingių sodybos kūrimu. Nors gyvenvietė dar statoma, akys jau gali pasigrožėti neįprastais vaizdais: originalūs mediniai nameliai, įdomi medinė pilis, akmenimis klotas baseinas, ramybe dvelkiantis aukuras, prūsų ir jotvingių pilkapiai ir kt. sukuria įspūdį, jog laikas čia atsuktas ne vienu šimtmečiu atgal. Sodyba išties labai įspūdinga – tiek jos architektūra, tiek plotas. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliestos gamtos. Lenkijoje gyvenantis P. Lukoševičius, save vadinantis paskutiniuoju prūsu, visą gyvenimą didžiuojasi savo baltiška kilme.
Kelionės metu profsąjungiečiai aptarė LŠDPS aktualias problemas, pasidžiaugė nuveiktais darbais, aptarė būsimus planus. Visi spinduliavo gera nuotaika, džiaugėsi vieni kitų draugija.
Laura Juškauskienė
Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos profsąjungos komiteto pirmininkė
