Šiandien vyko planuotas metodinis susirinkimas. Šaltoj, šildymo pinigus taupančioj mokykloj daugiau kaip valandą aptarinėjom įvairius klausimus prieš ateinančias mokinių atostogas. Tai įprastas susirinkimas, bet nebūtume Zarasuose, jei nepakalbėtume apie streiką, piketą, sutartus, bet neišmokamus atlyginimus. Pabaigoje direktorė pavartė mūsų kolektyvinę sutartį ir pasakė nesuprantanti, ko mes piketuojam, nes perskaičiusi visus jos punktus, ir neradusi ką ji pažeidžia.
Direktorei baigus kalbėti visas kolektyvas laukė mano, kaip profesinės organizacijos pirmininkės, reakcijos. O aš tylėjau… Jaučiausi prieš kolektyvą labai nejaukiai, bet tiesiog negalėjau fiziškai išspausti iš savęs nė vieno garso. Jau beveik pusę metų (nuo balandžio mėnesio pabaigos) tiek daug kalbėta, rašyta, streikuota, piketuota, tartasi, bartasi, taikytasi…
Direktorė dar kartą atsirėmė į įstatymo raidę. Dar kartą panagrinėjo ŠMM viceministro V. Bacio pasirašytą raštą (apie įstatymo leidžiamą galimybę iš MK išmokėti streikininkams atlyginimus), kuris jai nieko nereiškia. Prieš tai visada kalbėdavo apie savivaldybės mero pasirašytą susitarimą, kuris taip pat jai bevertis popiergalis. Gerb. direktorė, kaip jau tapo įprasta, patikino norinti, bet kol teismas nenuspręs, negalinti išmokėti savo kolektyvui atlyginimų. Kiek daug atsakomybės prisiėmė mokyklos direktorė sakydama „aš negaliu“. Tai labai asmeniška. Tai tikrai slegiančiai daug vienai iš daugelio direktorių. Kodėl taip daug prisiimate, gerb. direktore, nes iki to….
Dar gegužės pradžioje, kai įteikėme septynis reikalavimus ir pareikalavome juos įvykdyti, gavome direktorės atsakymą, kad tai peržengia jos kompetencijos ribas (tai liudija atsakymai, Taikinimo komisijos protokolai). Rugsėjį, sekdami DK, pakartojome procedūrą-atsakymas tas pat. Tada direktorei nekilo mintis ieškoti kolektyvinėje sutartyje punkto Apie Sporto centro ir Meno mokyklos finansavimo didinimą, teritorinės kolektyvinės sutarties būtinybę, mokinių vežiojimo tvarkos tobulinimą ar mokyklų valgyklų privatizavimą. Natūralu, kad reikalavimų adresatas-ne direktorė.
Todėl ir susitarimas pasirašytas ne su direktore, o subjektu, kuris gali/privalo problemą iš/spręsti. Tie reikalavimo punktai, kurie viršijo savivaldybės įgaliojimus, taip pat pasiekė adresatą-ŠMM. Ir savivaldybė ir ŠMM prisiėmė atsakomybę už jų valioje/prievolėje esančius sprendimus. Niekas neprašo/neverčia direktorės už tai prisiimti atsakomybės.
Visiškai nuo problemos sprendimo ir bet kokio dalyvavimo procese nusišalinęs žmogus staiga pajunta norą paduoti savo vadovaujamą kolektyvą į teismą, norėdamas išsiaiškinti, ar streikas teisėtas. Ar visas vargas ir nervas dėl tų 50 tūkst., kurių nesinori atiduoti darbuotojams. Juk savivaldybės sprendimai jau tapo įstatymu ir direktoriui, ir merui, ir mokiniui, ir mokytojui. Mokyklos direktorė uoliai prisiima atsakomybę už LR ŠMM bei Zarasų rajono savivaldybės susitarimų su darbuotojais vykdymą. Be to dar priima tai asmeniškai, nes juk „aš negaliu?!“… Kodėl?
Problema, susitarimas, susitarimo vykdymas ar nevykdymas jokios asmeninės atsakomybės nei direktoriui, nei darbuotojui neužkrauna. Juk visoj šioj istorijoj mūsų protuose ir širdyse gimsta ir auga demokratinės tradicijos, pilietiškumo ir bendruomeniškumo jėga, pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems. Juk atsakomybės už susitarimą ir jo vykdymą prievarta neužkrausi bet kam ir bet kada. Atsakomybę prisiima tik tie, kurie nori/privalo ar įpareigoti įstatymo tai padaryti: darbuotojai-reikalauti/prašyti, valdžia-derinti tarpusavio interesus, ieškoti galimybių, susitarti, išspręsti.
Streikui pasiryžta tik tie, kurių kitaip negirdi, nemato, nekreipia dėmesio į problemas, negerbia. Jei neteisybė tampa įstatymu, tai pasipriešinimas jai – pareiga. Ar apylinkės teismas gali nuspręsti ar pakankamai demokratijos išsikovojo bendruomenė, ir ar teisėtai?
Pagarbiai
Profesinės Zarasų organizacijos pirmininkė
2012-10-25
