Nuo vasario 24 dienos Ukrainoje vyksta karas. Pasaulį krečia siaubingi karo vaizdai. Ypač šioms naujienoms yra jautrūs vaikai. Kaip mokytojai, taip pat tėvai bei kiti suaugusieji, turi kalbėtis su vaikais apie tai, kas iš tikrųjų vyksta XXI amžiuje Europos karo lauke, kuris vyksta čia pat, Lietuvos pašonėje?
Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) Tarybos pirmininkas, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) narys Robertas Ramanauskas įsitikinęs, jog pirmiausia vaikai turi žinoti tikrą tiesą.
Mokinių akyse vyksta istorija
R. Ramanausko teigimu, šiuo laikotarpiu mokytojo užduotis – emociškai palaikyti ir sustiprinti mokinius.
„Karas vyksta iš esmės prie Lietuvos sienos. Ir Kaliningrado sritis, kuri priklauso Rusijos federacijai, ir Baltarusijos Respublika, kuri yra Rusijos sąjungininkė, tame kare dalyvauja. Mes ir atsiduriame karo zonoje. Šaudo toliau, o mes esame prie dviejų priešiškų valstybių“, – situacijos rimtumą pabrėžė istorikas.
R. Ramanausko manymu, kiekvienas mokytojas turėtų paaiškinti vaikui ar paaugliui, kad įtemptoje situacijoje svarbu išlaikyti blaivų protą, tinkamai atsirinkti informacijos šaltinius, nepasitikėti viskuo, ką mato elektroninėje erdvėje. Negana to, mokinius svarbu šviesti apie karą Ukrainoje, nes šis momentas – tikras lūžis 21 a. Europos istorijoje.
„Mokiniai turi matyti ir suprasti, kad vyksta istorija ir kaip ji vyksta. Mes ilgą laiką gyvenome labai taikų, ramų, sotų gyvenimą. Kas vyko toli nuo mūsų, tarkime, islamo fundamentalistų valstybės priešiški veiksmai, pilietinis karas Rusijoje tarsi buvo toli ir mūsų nelabai lietė. Dabar karinė agresija priartėjo prie mūsų. Karas Ukrainoje tikrai įeis į istorijos vadovėlius. Neabejoju, kad jis paskatins kurti kino filmus, rašyti romanus, kitus meno kūrinius. <…>
Tai daugeliu atvejų yra lūžinis, civilizacinis karas Vakarų vertybių, laisvės, demokratijos, laisvės, nepriklausomybės karas prieš tą rusišką azijatišką siekį valdyti despotine valdžia visus kitus. Jie yra istorijos, civilizacijos lūžio liudininkai, turi net pasidžiaugti, kad mato tai, kas parašyta jų istorijos vadovėliuose“, – kalbėjo R. Ramanauskas.
Suaugusiųjų užduotis – apgalvoti, ką sako
Anot R. Ramanausko, suaugę turėtų atsakingai žiūrėti, ką kalba: nesakyti tokios informacijos, dėl kurios patikimumo patys abejoja. Jis įvardijo ir antrą kriterijų, kaip filtruoti informaciją, – svarbu įvertinti, ar teiginiai yra vertybiškai teisingi.
„Situacija labai staigiai keičiasi, todėl reikia sakyti, kad šią akimirką disponuoju tokia informacija, ir įspėti, kad po 15 minučių ta informacija gali pasirodyti kitokia, neteisinga. Toliau labai svarbu nedaryti jokių dalykinių klaidų, kaip antai: Ukraina iš karto galėjo sutikti ir pripažinti, atiduoti kokios nors autonomijos ar kitomis sąlygomis apsišaukėles separatistines Donecko ir Luhansko respublikas. Jeigu žmogus transliuotų vaikams tokią žinią, jis iš karto iškeltų ir pačios Lietuvos teritorinio vientisumo klausimą. Visokių tokių neparemtų dalykų, neapgalvotų pamąstymų vaikams nereikėtų kalbėti“, – įvardijo istorijos mokytojas.
Aiškinti vaikams apie įvykius Ukrainoje reikia atitinkamai pagal jų amžių
„Kai vertiname įvykius, neišvengiamai ieškome kažkokių paralelių istorijoje. Kad Putino su Hitleriu nesumaišytų ar Stalinu, reikia žinoti, kiek paruošta tavo mokinių auditorija. Tai irgi siejasi su mokytojo atsakingumu, ką jis savo mokiniams kalba. Atsižvelgiant į amžių ir brandos ypatumus, reikia ne tik pateikti objektyvią informaciją, bet ir ją įvilkti į teisingą kūno kalbą, intonacijas, tembrą. Kad vaikai matytų, kad suaugę kontroliuoja situaciją, įkvepia vaikams pasitikėjimo“, – teigė R. Ramanauskas.
Svarbu atliepti vaikų brandą, o pranešimo metu naudoti kūno kalbą ir visaip raminti vaikus, kad NATO palaiko Lietuvą, siunčia papildomas pajėgas, kad daugelis pasaulio šalių remia Ukrainą ir taip toliau.
Daugiau skaitykite čia
