Kai pernai pranešė, kad palieka mokyklą, LŠDPS narys Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūtos mokytojas Alius Avčininkas greitai grįžti nežadėjo, nebent pokyčiai įvyktų, o jų tikėtis buvo tiesiog naivu. Tačiau praėjo vos metai ir Alius Avčininkas sugrįžo į tą pačią Užupio gimnaziją, net pas tuos pačius mokinius, kurie dabar dvyliktokai.
Alius Avčininkas laidoje ,,Pas Nemirą” (ved. Nemira Pumprickaitė) sako, jog jei ne ta pati mokykla, būtų neskubėjęs. Situacija mokyklose nuo nesibaigiančių reformų nė kiek nepagerėjo, atvirkščiai – chaoso tik daugiau. Įtraukiajam ugdymui nepasirengta, vadovėlių trūksta, atlyginimų perskaičiavimo tvarka neteisinga… Alius neslepia, kad tebėra įsimylėjęs Salomėjos Nėries eiles ir jas deklamuoja mintinai, o mėginimus ištrinti istorijos „juoduosius faktus“ vadina savęs apvaginėjimu.
Pateikiame interviu dalį.
N. Pumprickaitė: „Tai kokia dabar yra mokykla? Kokia mokytojo vieta toj mokykloj? Kiek jisai turi teisų? Kiek jis turi pareigų? Kaip į jį apskritai yra žiūrima? Iš tėvų pusės ir mokinių šitą tarsi pažiūrėjom, bet turbūt yra ir daugiau problemų? Kokia dabar yra didžiausia?“
,,Dabar yra didžiulė, didžiulė problema tas įtraukusis ugdymas. Ta pati didžiulė problema yra atlyginimų skaičiavimo sistema, kuri vis dar kinta…“
A. Avčininkas: „Didžiausia problema, tai… Aš net nežinau kaip pasakyt… Tos problemos – tokios lygiavertės ir tokios didelės, kad dabar nežinai, kuri yra didesnė.
Aišku, būtų naivu tikėtis, kad per metus kažkas fundamentaliai galėjo pasikeisti į gera, bet dabar yra didžiulė, didžiulė problema tas įtraukusis ugdymas. Ta pati didžiulė problema yra atlyginimų skaičiavimo sistema, kuri vis dar kinta…“
N. Pumprickaitė: „Tai pradėkime nuo to įtraukiojo ugdymo. Kur čia problema?“
A. Avčininkas: „Problema, kad klasėje oficialiai, tarkim, yra kokie nors keturi pripažinti, ištirti specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Keli yra, kaip sakyti, tokie paprastesni, kitų – tie poreikiai yra gerokai didesni. Jiems reikia pagalbos. Jiems reikia padėti susiorientuoti aplinkoje. Jiems reikia suformuluoti ir kitokias užduotis. Jiems reikia padėti vartyti vadovėlio puslapius, kad jie žinotų, kur kokia užduotis, jeigu mes turim tų vadovėlių, jeigu neturim, tada reikia…”
N. Pumprickaitė: „Čia dar viena problema… Taip…“
A. Avčininkas: „Tada pažodžiui turi paaiškinti užduotį, žiūrėti, kad tas mokinis prastai nesijaustų, nes dažnai tam tikrus mokymosi sunkumus lydi ir emociniai sunkumai. Tada vaikas gali būti jautresnis. Jisai gali greitai susinervinti.”
,,Bet pagalba mokiniui – net ir jos nėra. Tai apie kokį įtraukųjį ugdymą mes turim kalbėti?”
A. Avčininkas:,,Jeigu vaikas susinervina, gali ištikti koks nors pykčio ar agresijos priepuolis. Turi viską numatyti, pažiūrėti. Klasėj pagalbos specialistų nėra.
N. Pumprickaitė: „O turėtų būti?“
A. Avčininkas: „Vienas per savaitę. Taigi…“
N. Pumprickaitė: „O turėtų visą laiką padėti?“
A. Avčininkas: „Turėtų visada būti. Jeigu klasėj yra specialių ugdymosi poreikių turinčių mokinių, ir jeigu tie sunkumai yra dideli, tai privaloma tvarka turėtų būti. Tai yra ne mokytojo padėjėjas, tai yra pagalba mokiniui. Mokytojo padėjėjo – tai čia iš viso būtų prabanga, kad mes galėtume to tikėtis, kad mums ateina ir padeda kas nors pamokai pasiruošti, darbus pataisyti, medžiagą padalinti, pakonsultuoti mokinius kokiu nors klausimu, dienyną pildyti, ataskaitą ruošti ir t.t.
Mes tokios prabangos Lietuvoje nežinau, kiek metų dar galim nesulaukti, net svajoti nedrįskim, nes tada tikrai verksim kiekvieną dieną pamąstydami apie darbą. Čia yra neįgyvendinamas turbūt lūkestis su tokiais tempais… Bet pagalba mokiniui – net ir jos nėra. Tai apie kokį įtraukųjį ugdymą mes turim kalbėti? Ir įtraukusis ugdymas nėra tai, kad mes juos susodinam visus vienoje klasėje ir įsivaizduojam, kad įvyksta stebuklas. Taip, „viskas tvarkoje“ – mes parodom, kad visuomenė yra įvairi. Vieniams sekasi sunkiau, vieni lėčiau dirba, kiti greičiau, vieni mąsto kūrybiškiau, kitų mąstymas yra kitokio kalibro ir taip toliau.“
,,Įtraukusis ugdymas nėra tai, kad mes juos susodinam visus vienoje klasėje ir įsivaizduojam, kad įvyksta stebuklas.”
N. Pumprickaitė: „Šitoje vietoje labai noriu paklausti – o kaip tada, jeigu, pavyzdžiui, kaip jūs sakot, tas kuriam reikia paaiškinti atskirai, jisai gal lėčiau mąsto… Tai visai nereiškia, kad tas vaikas turi būti atstumtasis…. Bet jeigu dauguma klasės yra tie, kurie greitai viską supranta ir pagauna, tai ar nekrenta mokymosi kokybė, jeigu bandoma sulyginti vaiką su poreikiais ir tuos, kurie jų neturi. Nenukenčia tie vaikai tada?“
A. Avčininkas: „Nukenčia patys gabiausi. O jie laikomi irgi specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais, nes jie pranoksta savo kontekstą dažnai. Ir jie paliekami užriby. Maždaug – ai, tu dirbk, tu daryk. Ir tempas klasėje lėtas, jie daro, daro, daro, daro, grįžtamojo ryšio negauna. Kas iš to, kad jie darys? Vadinasi, jie turi daugiau dirbti, ar ne? O kuris mokinys labai nori daug dirbti ir labai persistengt? Yra vienas kitas toksai, kuris pasiryžęs kalnus nuversti, bet jų vėlgi mažėja, bent jau mano aplinkoje. Ir tada tikrai tas tempas lėtėja, tada mes negalim pasiekti tų rezultatų. Ir kaip sakė, iš tų mokinių negalim nulipdyti, na, jau aukščiausios prabos porceliano… Iš tikrųjų, tai aš turėčiau vesti pamoką visai klasei.
„Nukenčia patys gabiausi.”
A. Avčininkas:,,Turėčiau investuoti kuo daugiau, kad mes pasiektume rezultatų, nes mokiniai potencialo, tarkim, turi gerokai daugiau. O tada pagalbos specialistas turėtų padėti tam vaikui jo tempu. Mokytis toje pačioje aplinkoje, neiškrentant iš konteksto, mokytis tą pačią temą, pritaikant ją medžiagą, kad jisai suprastų tiek, kiek jam pavyksta, tiek, kiek jisai šiandien gali. Ir jisai tam tikru tempu mokydamas, po tam tikro laiko gal ir pavys bent jau tą vidurkį.“
N. Pumprickaitė: „Jūs turite tokių mokinių, jūsų klasėje yra tokių?“
A. Avčininkas: „Pilna, pilna… Visose klasėse turiu. Gal tik vienoje klasėje neturiu specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių.“
N. Pumprickaitė: „O tokių agresyvių, kaip jūs sakote, kur gali tikėtis, kad jis sukels kažkokias riaušes?“
A. Avčininkas: „Kadangi dabar juos pirmus momentus matau, per mėnesį nebuvo nieko panašaus. Bet niekada negali žinoti, čia gali ir paprastas mokinys, be specialiųjų ugdymosi poreikių tau irgi iškrėsti kokią nors šunybę. Nežinai irgi, kuo jie gyvena, koks jų kontekstas, iš kokios aplinkos jie ateina.”
,,Vaikas negalėjo miegoti, nes namie smurtaujama. Ir kai žmogus ateina iš tokios aplinkos <…>Jisai piktas ant pasaulio, ant likimo, ant situacijos, ant visko, bet kur jam išlieti visą tą energiją?”
A. Avčininkas: ,,Aš, pavyzdžiui, turėjau seniai tokį mokinį, kuris atėjo piktas į pamoką. Be galo, be galo piktas. Ir va tik tas špilkavimasis, kaip sakom. Ir galiausiai po pamokos aš pasilieku ir sakau – tai kas vyksta čia su tavim? Tai pasirodo, kad visą naktį vaikas negalėjo miegoti, nes namie buvo smurtaujama. Ir kai žmogus ateina iš tokios aplinkos, tai jam mažiausiai rūpi literatūros kūrinio analizė, gramatika… Jisai piktas ant pasaulio, ant likimo, ant situacijos, ant visko, bet kur jam išlieti visą tą energiją? Tai vėlgi – jisai išlieja žodžiais, dar kokių nors ten… O gali būti ir kitoks išpuolis – mes į tave kėdę ir jis sakys: eik su savo tuo eilėraščiu, iš kur atėjęs. Bet vėlgi, čia ne tik nuo specialiųjų ugdymosi poreikių priklauso.
,,Jeigu mes turėtume mažesnes klases, turėtume mažiau tų mokinių, daugiau pagalbos mokiniui ir mokytojui, specialistų, Lietuvos rezultatai augtų turbūt net neproporcingai.”
O mes neturim laiko pažinti tą mokinio kontekstą ir prie to mokinio prieiti taip, kad mokykla būtų saugi erdvė, kurioje jisai gali būti savimi. Jeigu mes turėtume mažesnes klases, turėtume mažiau tų mokinių, daugiau pagalbos mokiniui ir mokytojui, specialistų, Lietuvos rezultatai augtų turbūt net neproporcingai. Mes skristume į priekį, nes Lietuvoj mokytojų parengimas, dar nekalbant apie ankstesnius laikus, tai yra absoliučiai stebuklingas.
,,Kokių mes turim mokytojų Lietuvoj – tai čia tik pavydėt galima, kiek dar yra. Bet jų yra vis mažiau ir mažiau, ir mažiau – nes jie išeina į pensiją.”
Kokių mes turim mokytojų Lietuvoj – tai čia tik pavydėt galima, kiek dar yra. Bet jų yra vis mažiau ir mažiau, ir mažiau – nes jie išeina į pensiją. Mes dar keletą metų galėsim pasidžiaugti tuo lobynu pedagoginiu, mokytojai, kurie, tarkim, nuo 50, 60 ir viršų, tai dar tikrai yra g r a n d tokių specialistų. Ir kas bus tada, kai jie išeis?“
,,Sugriauta mokytojų rengimo sistema, paklauskite, kiek universitetuose dabar yra dėstoma dalyko didaktika profesionaliai.”
N. Pumprickaitė: „O Jūs norite pasakyti, kad ta naujoji karta nėra tie, iš kurių galima tikėtis kažkokių didelių pedagogų?“
A. Avčininkas: „Dėl to, kad yra sugriauta mokytojų rengimo sistema, paklauskite, kiek universitetuose dabar yra dėstoma dalyko didaktika profesionaliai. Kaip mokyti matematikos šiuolaikiškai, atsižvelgiant į naujausias pedagogikos tendencijas, į naujausius matematikos dėstymo modelius, strategijas ir t.t. Kiek yra chemijos didaktika dėstoma ir ar kokybiškai? Ta pati lietuvių kalbos didaktika. Tai yra menas – kaip išmokyti būsimą mokytoją dirbti taip, kad jis kiekvienam galėtų išaiškinti. Profesionaliai, ne iš nuojautos. Gerai, kai gimsta žmonių, kurie turi tą pedagoginę intuiciją. Kaip sako – aš nuo smėlio dėžės mokytoju noriu būti ir mokiau lėles, paskui barsukus, paskui kiemo vaikus ir taip toliau… Tai čia vienetai tokių yra. Bet jeigu mes sužlugdom tą mokytojų rengimą ir, kaip sakyt, neišlaužėm iš jų geriausia ką galim. O kodėl mes neišlaužėm? Mes praradom ir specialistų aukštosiose mokyklose nemažai.
,,Jaunieji mokytojai ateina dažnai su primityviausiom didaktikos žiniom, nes tiesiog jų negauna, o iš kur jiems gauti jų?”
O kas rengia didaktikos specialistus universitetam? Kas rašo daktaro disertacijas būtent apie didaktiką? Nėr tokių dalykų. Tai mes pradėkim nuo to, kaip galima paruošti gerus specialistus, neturint specialistų, kurie ruošia. Tai čia yra kompleksinė problema nuo aukštojo mokslo sistemos iki mokyklos.
,,Naujų mokytojų kaita yra labai labai didelė. Jie tiesiog įkrenta kaip į smalą ir džiaugiasi, kad dar gyvi iš jos išlipa. <…> Arba migruoja iš mokyklos į mokyklą… Arba galvoja, kad niekada daugiau ten kojos nekels. Tai čia yra baisu… Baisu, kas vyksta.“
Ir jaunieji mokytojai ateina dažnai su primityviausiom didaktikos žiniom, nes tiesiog jų negauna, o iš kur jiems gauti jų??? Tada įmetami į mokyklą, dažniausiai be jokios kokybiškos mentorystės, gauna krūva pamokų, nes mokytojų trūksta, tai jaunieji ateina, gauna 30 pamokų, ir ten paskęsta, po metų ar dviejų išeina. Viskas.
Tai naujų mokytojų kaita yra labai labai didelė. Jie tiesiog įkrenta kaip į smalą ir džiaugiasi, kad dar gyvi iš jos išlipa. Žodžiu, ir paskui nežinia, kiek metų tas žaizdas laižosi.
Arba migruoja iš mokyklos į mokyklą… Arba galvoja, kad niekada daugiau ten kojos nekels. Tai čia yra baisu… Baisu, kas vyksta.“
Pokalbio kviečiame klausytis LRT radiotekoje (ved. Nemira Pumprickaitė)
