Taigi, kas yra dalyvavimas visuomeninėje veikloje?
Man atrodo, kad tai visų pirma panašu kaip į galimybę rinktis. Tu stovi slėnyje ir stebi peizažą. Tu pakyli funikulieriumi į aukštą aukštą kalną ir tada stebi panoramą. Arba tu kopi pėsčiomis. Tai man atrodo, kad streikas yra kopimas pėsčiomis ir dar su gerokai per sunkia kuprine. Tai yra kelias, kai tu nežinai, ar tu nebūsi Sizifas, kurio kažkuriuo momentu akmenį nuridens. Tu nežinai, ar tai, kas vyks už posūkio, iš tikrųjų ir bus viršūnė.
,,<…> streikas yra kopimas pėsčiomis ir dar su gerokai per sunkia kuprine. Tai yra kelias, kai tu nežinai, ar tu nebūsi Sizifas, kurio kažkuriuo momentu akmenį nuridens. Tu nežinai, ar tai, kas vyks už posūkio, iš tikrųjų ir bus viršūnė.”
Bet tu įgyji labai daug patyrimo, labai daug drąsos. Tu pasitikrinti save ir bendražygius. Streikas yra tai.
,,Bet tu įgyji labai daug patyrimo, labai daug drąsos. Tu pasitikrinti save ir bendražygius. Streikas yra tai.”
O dėl ko žmonės renkasi streikuoti ir dėl ko išėjime mes?
Čia norėčiau grįžti prie realybės ir to, kad kai mes bendraujame, bendraujam metus su politikais ir valdininkais. Iš pradžių atrodo, kad šnekamės dialogu. Po metų kitų įvairiose darbo grupėse tu supranti, kad šneki labiau monologu. Tada ir politikai, ir valdininkai įsidrąsina ir paaiškėja, kad jie lengvai iš tavęs šaiposi. Ir tada ateina riba, kai tave tiesiog įstumia į streiką. Nes supranti, kad iš tavęs pradeda tyčiotis – iš bendruomenės, kuri tau yra svarbi, pradeda tyčiotis. Numeta vieną reformą ant galvos ir sako: „Oi, atleiskit, mes žinom, kad neparuošta.” Mes dabar darytume tik tai, bet jūs jau pakentėkit.” Tada numeta kitą reformą ant galvos ir kartoja tą patį… Ir štai ateina riba, kai tu supranti, kad reikia apginti bendruomenės, kuri tau svarbi, orumą, kad reikia išeiti ir parodyti politikams, parodyti valdininkams, kad taip elgtis negalima. Tai – streikas. Aš įsivaizduoju būtent tai tave įveda į tą situaciją, kurioje tu priverstas ginti savo, kaip piliečio, orumą.
,,Numeta vieną reformą ant galvos ir sako: „Oi, atleiskit, mes žinom, kad neparuošta.” Mes dabar darytume tik tai, bet jūs jau pakentėkit.” Tada numeta kitą reformą ant galvos ir kartoja tą patį… Ir štai ateina riba, kai tu supranti, kad reikia apginti bendruomenės, kuri tau svarbi, orumą, kad reikia išeiti ir parodyti politikams, parodyti valdininkams, kad taip elgtis negalima. Tai – streikas.”
Kaip vyko streikas?
Aš manau, kad šitas streikas parodė, jog viena iš profesinių organizacijų jau yra subrendusi labai rimtam ir solidžiam pasipriešinimui, kai įvyksta tam tikra krizė. Ir šitas streikas buvo sudarytas tarytum iš trijų prasminių blokų.
,, Aš manau, kad šitas streikas parodė, jog viena iš profesinių organizacijų jau yra subrendusi labai rimtam ir solidžiam pasipriešinimui, kai įvyksta tam tikra krizė.”
Visų pirma, tai buvo žmonės, kurie tiesiog streikavo – ir buvo labai svarbūs emociniai taškai. Tai vienas iš tokių buvo beveik 2 savaites ištisomis paromis vykę renginiai Vilniuje. Tie, kas yra organizavę nors vieną renginį, gali įsivaizduoti, kiek pastangų, jėgų, idėjų ir kiek gyvybinės energijos gali trukti organizuojant beveik dvi savaites diskusijų, pokalbių, pasisakymų, susitikimų, koncertų Kudirkos aikštėje… Ir kokybiškų, su pačiais įvairiausiais žmonėmis.
,,Tai vienas iš tokių buvo beveik 2 savaites ištisomis paromis vykę renginiai Vilniuje. Tie, kas yra organizavę nors vieną renginį, gali įsivaizduoti, kiek pastangų, jėgų, idėjų ir kiek gyvybinės energijos gali trukti organizuojant beveik dvi savaites diskusijų, pokalbių, pasisakymų, susitikimų, koncertų Kudirkos aikštėje…”
Kitas etapas buvo streiko kelias. Tai yra švietimo bendruomenės ir ją palaikančių žmonių kelias per Lietuvą, kuris, man atrodo, svarbiausia, kad įgalino piliečius pareikšti savo nepasitikėjimą ar nepasitenkinimą politikais ir palaikymą tų, kurie išėjo į streiką. Tai, man atrodo, pats svarbiausias dalykas ir buvo. Mes ėjom per Lietuvą ir tie mes nebuvo tik mokytojai. Tai buvo mokiniai. Ir mokiniai netgi iš tų mokyklų, kurios ne streikavo. Tai buvo puikus jaunimas, tai buvo tėveliai, tai buvo bendraminčiai. Tai buvo kultūros darbuotojai. Tai buvo mus pasitinkantys pačių įvairiausių profesijų žmonės.
,,Kitas etapas buvo streiko kelias. Tai yra švietimo bendruomenės ir ją palaikančių žmonių kelias per Lietuvą, kuris, man atrodo, svarbiausia, kad įgalino piliečius pareikšti savo nepasitikėjimą ar nepasitenkinimą politikais ir palaikymą tų, kurie išėjo į streiką.”
Ir trečiasis prasminis akcentas buvo lapkričio 22 dieną, kai mes sugalvojom formą, kuria galime atskleisti visiems, kaip yra manipuliuojama statistika ir vidutinio darbo užmokesčio skaičiais. Ir mes tai padarėme taip, kad jų paneigti buvo neįmanoma. Kai atskleidėme… Nes iki tol praktiškai visi politikai užginčydavo vienaip ar kitaip. Tai buvo pavieniai balsai… Net ir žurnalistinis tyrimas buvo pavienis balsas. Bet kai išeina arti tūkstančio žmonių ir pasako, kad taip – jie negauna tokių algų, kokias deklaruoja politikai, ir vėliau nuneša savo algalapius į Seimo kanceliariją – tai, man atrodo, jau yra pakankamai stiprus pareiškimas.
,,Ir trečiasis prasminis akcentas buvo lapkričio 22 dieną, kai mes sugalvojom formą, kuria galime atskleisti visiems, kaip yra manipuliuojama statistika ir vidutinio darbo užmokesčio skaičiais. Ir mes tai padarėme taip, kad jų paneigti buvo neįmanoma.”
Ko mes pasiekėme šito streiko metu?
Man atrodo, pagrindinis pasiekimas yra atbudusi pilietinė galia, tai yra drąsa pareikšti, kad mūsų netenkina pažadai, kurie yra nevykdomi. Tai yra galimybė sustiprinti organizaciją, kuri jau turi savo stuburą, savo vertybinį pamatą ir gali pareikalauti iš politikų atsakomybės. Ir tai yra naujas kelias, kai mes randame tą jėgą, kuri galėtų būti atsvara tiems, kurie sugeba nesiklausyti, manipuliuoti, prižadėti ir neišpildyti… Ir mes esame ta jėga, kuria bendrystėje galime pradėti gerokai didesnius pokyčius.
,,Man atrodo, pagrindinis pasiekimas yra atbudusi pilietinė galia, tai yra drąsa pareikšti, kad mūsų netenkina pažadai, kurie yra nevykdomi. Tai yra galimybė sustiprinti organizaciją, kuri jau turi savo stuburą, savo vertybinį pamatą ir gali pareikalauti iš politikų atsakomybės.”
Taigi streikas tai yra lipimas į kalną. Ir tai yra procesas. Ir tai nėra baigtinis kažkoks skaičiukas. Tai yra ilgas kelias, į kurį išsiruošia tiktai tie, kurie pasiryžta. Ir aš manau, kad tai nėra viena diena,kada visa tai baigias. Tai yra tolimesnis darbas su politikais, tolimesnis darbas su Švietimo ministerijos atstovais, tolimesnis darbas su asociacijomis.
,,Tai yra veikla, kuri turėtų vesti mus prie geresnių darbo sąlygų, palankesnio apmokėjimo ir prie to, kad ateitų laikas, kai geriausias jaunimas rinktųsi mokytojo profesiją. Dėl to mes ir streikavome.”
Tai yra veikla, kuri turėtų vesti mus prie geresnių darbo sąlygų, palankesnio apmokėjimo ir prie to, kad ateitų laikas, kai geriausias jaunimas rinktųsi mokytojo profesiją. Dėl to mes ir streikavome.
