Lapkričio 30 d. Seimo narės prof. habil. dr. Vilijos Targamadzės iniciatyva rengtoje Seimo spaudos konferencijoje „Įtraukusis ugdymas: kur link?“ buvo aptartas pasiruošimas visuotiniam įtraukiajam ugdymui, kurį numatoma Lietuvos ikimokykinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo mokyklose įgyvendinti nuo 2024 metų. Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja Erika Leiputė-Stundžienė ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) specialiųjų pedagogų centro pirmininkė Dalia Gudienė.
Spaudos konferencija
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja Erika Leiputė-Stundžienė išreiškė mokytojų nuomonę, jog siūlomas įtraukiojo ugdymo modelis yra utopija.
,,Mokytojams, kaip toje pasakoje, siūloma sunešioti geležines kurpaites ir dar teigiama, kad tai yra vieni niekai. Neįsivaizduojame, kaip vienu metu dirbti su 30 mokinių, iš kurių net iki 30 proc. gali turėti specialiųjų ugdymo poreikių. Vadinasi, pagal siūlomą modelį 30 mokinių klasėje galės būti ugdoma 10 mokinių su specialiais poreikiais ir iš jų 2/3 su dideliais specialiaisiais poreikiais.
,,Neįsivaizduojame, kaip vienu metu dirbti su 30 mokinių, iš kurių net iki 30 proc. gali turėti specialiųjų ugdymo poreikių. Vadinasi, pagal siūlomą modelį 30 mokinių klasėje galės būti ugdoma 10 mokinių su specialiais poreikiais ir iš jų 2/3 su dideliais specialiaisiais poreikiais.”
Ar kas pagalvoja, kaip tai realiai atrodys? Tarkime, n klasėje yra 5 aukštesniojo lygmens mokiniai, 10 pagrindinio, 5 minimalaus ir 10 mokinių su specialiaisiais poreikiais, iš kurių 3 mokiniai su dideliais specialiaisiais poreikiais? Kaip vyks darbas pamokoje? Kaip mokytojas paskirstys dėmesį? Tikėtina, kad specialiųjų poreikių mokiniams dėmesio natūraliai bus skiriama daugiau. Kadangi vienoje klasėje galės būti daug mokinių turinčių specialiųjų poreikių, kokia bus ugdymo(si) kokybė? Tikriausiai tie 5 aukštesniojo lygio dirbs daugmaž savarankiškai, pagrindinio lygmens mokiniai kažkaip ir kažkiek kapstysis, o minimalaus lygmens mokiniai, kuriems reikia daug dėmesio, pagalbos nelabai sulauks, nes mokytojas negali būti vienu metu Dievas Tėvas, Dievas sūnus ir Šventoji dvasia. Tai Biblijoje aprašytas vienetinis atvejis, kuriuo stebimės jau daugiau nei 2000 metų. Bet įtraukiojo ugdymo strategams toks stebuklas yra visiškai natūralus ir savaime suprantamas. Puiku, kai tiek tikėjimo turima, tik mokytojai šiek tiek pragmatiškesni ir mano, kad iš tokių klasių mokiniai po truputį išsilakstys. Ir kas liks? Tos pačios spec. klasės, nes tėvai yra laisvi rinktis ugdymo įstaigą. Koks reformos rezultatas? Joks. Nors daug dirbta, daug pinigų išleista.
E. Leiputė-Stundžienė spaudos konferencijoje
Nerimą kelia ir nežinia, kaip bus skiriamos lėšos specifinėmis mokymo priemonėms? Finansai priemonėms įsigyti keliaus su konkrečiu vaiku ar bus skirta kažkokia suma bendrai? Nes jeigu bendrai, tai, galima numanyti, priemonių, pritaikytų konkretiems atvejams, bus labai mažai arba išvis nebus dėl lėšų stygiaus.
,,Kadangi vienoje klasėje galės būti daug mokinių turinčių specialiųjų poreikių, kokia bus ugdymo(si) kokybė? Tikriausiai tie 5 aukštesniojo lygio dirbs daugmaž savarankiškai, pagrindinio lygmens mokiniai kažkaip ir kažkiek kapstysis, o minimalaus lygmens mokiniai, kuriems reikia daug dėmesio, pagalbos nelabai sulauks, nes mokytojas negali būti vienu metu Dievas Tėvas, Dievas sūnus ir Šventoji dvasia.”
Taip pat manome, kad tokia reforma turėtų būti moksliškai pagrįsta, t.y. paskaičiuotos galimų naudų ir praradimų santykis. Ar išanalizuotos problemos tose ugdymo įstaigose, kuriose vaikų su specialiais poreikiais yra nemažai? O to reikėtų, kaip ir numatytų aiškių sprendimo būdų. Juk mokytojai, dirbantys klasėse, kuriose yra daug specialiųjų poreikių mokinių, kartais susiduria su situacija, kai jie lieka prižiūrėtojų vietoje, nes pagrindinė funkcija – užtikrinti saugumą (deja, būna atvejų, kad ir savo, ne tik šalia esančių mokinių). O kai keliamos problemos, mokytojai apkaltinami, kad neturi pakankamai žinių dirbti su vaikais. Ar pasiruošta, o jei pasiruošta, tai kaip konkrečiai pasiruošta spręsti mokytojo, mokinių saugumo ir drausmės problemas, kurių, galima numanyti, kils tik daugiau? Ar apskritai įmanoma tokiomis sąlygomis dirbti kokybiškai? Ar svarstoma bent, kiek turėtų būti pridėta papildomai laiko mokytojui pasiruošti pamokai tokioje klasėje, kurioje mokoma daug mokinių su specialiaisiais poreikiais? Mokytojui pridedami procentai tai už darbą sudėtingomis sąlygomis, o čia juk keičiasi iš esmės ir pamokos planavimas. Na, ir, žinoma, natūraliai neaišku, kiek ir kokių papildomų žinių prireiks, kad būtų galima pritaikyti tas programas vis kitokių poreikių turintiems vaikams? Ar jau parengti mokymų vadovai? O gal ir vėl mokymų vadovai atsiras greituoju būdu ir tuščiažodžiaus be jokio rimto turinio.
,,Juk mokytojai, dirbantys klasėse, kuriose yra daug specialiųjų poreikių mokinių, kartais susiduria su situacija, kai jie lieka prižiūrėtojų vietoje, nes pagrindinė funkcija – užtikrinti saugumą (deja, būna atvejų, kad ir savo, ne tik šalia esančių mokinių).”
Sėkmingai įgyvendinti projekto, kuriame vien tik klausimai be aiškių atsakymų, neįmanoma. O kliautis vien tikėjimu, kad įvyks stebuklas, neišmintinga, nesolidu ir neatsakinga. Ypač, kai tai liečia vaikus“, – pranešime sakė LŠDPS pirmininko pavaduotoja Erika Leiputė-Stundžienė.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) specialiųjų pedagogų centro pirmininkės Dalios Gudienės, dirbančios su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nuo pirmos iki dvyliktos klasės daugiau nei 30 metų, teigimu, mokyklos dar nepasiruošusios įtraukiajam ugdymui ir išvardino daug problemų: trūksta specialistų ir trūksta lėšų jiems paruošti, be to paruošti gerų specialistų per metus neįmanoma, trečdalis vaikų klasėje būtų su nustatytais specialiaisiais poreikiais, visgi nemaža dalis vaikų būtų su nenustatytais poreikiais, o tai reikštų, jog klasėje bus apie 50 procentų mokinių, turinčių specialiųjų poreikių.
D. Gudienė spaudos konferencijoje
,,Specialistai dirbs su mokytoju klasėje. Tačiau kyla klausimas, o kas dirbs tą darbą, kurį mes dirbame dabar (individualiai, po pamokų) <…> Aš neįsivaizduoju, kaip galiu dirbti klasėje su nekalbančiu vaiku ir jam padėti.
Taip pat kyla klausimas, ar kas nors klausė tėvų, ką jie galvoja apie tai. Tėvai nemato naudos, jei vaikai dirbs klasėje. Ar liks galimybė tėvams rinktis specialiąją ar bendrąją klasę? Daug klausimų neatsakyta“, – kalbėjo D, Gudienė.
Spaudos konferencijos vaizdo įrašą galite žiūrėti čia.
