“Ši istorija ne tik apie mane. Ši istorija apie sąmoningą žmonių apsisprendimą pasipriešinti neteisybei. Ir apie tai, kaip vieniems išdrįsus kiti skubėjo į pagalbą. Ir apie tai, kad idėja svarbiau už bet kokias nepalankias aplinkybes. Jeigu ja tiki. Jeigu ji verta tikėjimo. O idėja ginti orumą ir žmogaus teisę būti visaverčiu piliečiu tikrai verta”.
Tai citata iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Lilijos Bručkienės knygos „Be penkių minučių prestižinė”. Vakar pati autorė pristatė ją Klaipėdoje surengtuose Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos mokymuose. Diskusiją moderavo prof. Vilija Targamadze.
Knyga – apie poros metų senumo įvykius, kai streikuojantys mokytojai, nepatenkinti tyčia vilkinamomis derybomis, „užėmė” Švietimo ir mokslo ministeriją. Lilija buvo vienas pagrindiniu šią unikalią protesto formą įgavusio streiko veidų, kantriai aiškinusių visuomenei, kodėl mokytojai ryžosi šiam žingsniui, ir kokie jų esminiai reikalavimai.
Mokytojų žygis į ministeriją, o vėliau – daugybės pilietinių judėjimų ir profesinių sąjungų surengtas palaikomasis mitingas „Paskutinis skambutis” įėjo į istoriją kaip stiprus prabudusios visuomenės balsas. Kad nebebus taikstomasi su valdžios savivale ir mėginimais skaldyti.
Akcijos sėkmę laidavo trys veiksniai:
– protesto formos netikėtumas ir spontaniškumas;
– kitų viešojo sektoriaus grupių palaikymas (valdantieji iš pradžių mėgino priešinti mokytojus su medikais, socialiniais darbuotojais, kitais, ir labai greitai gavo atgal į kaktą);
– žiniasklaidos dėmesys ir labai aktyvi pačių mokytojų komunikacija, įskaitant socialinius tinklus.
Ministerijos užėmimas ir „Paskutinis skambutis” stojo į vieną gretą kartu su kitais pastarųjų metų pilietiniais prabudimais, tokiais kaip Lietuvos medikų sąjūdžio akcijos bei Vilniaus universiteto simbolinis uždarymas po „Paskutinio prioriteto” vėliava. Kad politikai į tai sureagavo buvo aiškiai matyti per Prezidento rinkimus, kur dominavo gerovės valstybės ir socialinio kontrakto temos.
COVID-19 kiek sujaukė situaciją. Pirmiausia tuo, kad tapo gerokai sunkiau pilietinėms jėgoms mobilizuoti visuomenę. Tačiau kelerių metų pasiekimai niekur nedingo. Tiesiog ir toliau reikia taikyti mokytojų išrastą 3 S formulę: spontaniškumas + solidarumas + socialiniai tinklai ir kita komunikacija.
Kviečiu pasekti knygos autorę, kurios straipsniai apie švietimo sistemą iš mokytojų pusės visada įžvalgūs bei pačią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą.
