Panašu, kad 2024 m. pradžia į ugdymo įstaigas atnešė papildomų įtampų, nesusipratimų, nesusikalbėjimų, rizikų ir panašių neigiamų apraiškų. Ir ne todėl, kad mokytojai būtų itin konfliktiški ar labai nerimastingi, net ne todėl, kad streikas oficialiai nėra pabaigtas, o problemos vėl užšaldytos neribotam laikui. Ne. Tam yra ne viena ir net ne kelios išorinės priežastys, papildančios iki šiol egzistavusias.
Norėtųsi bent kelias iš jų aptarti viešai, kad visuomenė, mažiau susijusi su švietimo aktualijomis, išgirstų ir pagalvotų, ar tikrai mūsų sistemoje nesiveria naujų įtrūkių ir židinių konfliktams įsiplieksti.
Nuo 2024-01-01 Lietuvoje įsigalioja naujas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas. Jis eilinį kartą iš dalies keičia ugdymo įstaigų darbo apmokėjimo tvarką ir, tikėtina, įneša gerokai painiavos ir įtampų į ir taip krizės kamuojamą mokytojų kasdienybę. Kodėl?
,, <…>naujas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymas <…> eilinį kartą iš dalies keičia ugdymo įstaigų darbo apmokėjimo tvarką ir, tikėtina, įneša gerokai painiavos ir įtampų į ir taip krizės kamuojamą mokytojų kasdienybę.”
Visų pirma, dabar jau niekas nežinos, ar tas koeficientas kaip nors kilo, nes jis skaičiuojamas iš principo kitaip. Be to, pats įstatymas itin klampus ir sudėtingas (ir čia ne tik mokytojų, bet ir administracijos atstovų nuomonė). Tačiau blogiausia – jis nepritaikytas ugdymo įstaigų kasdienybei. Dėl to kyla tam tikri nesusipratimai ir grėsmės. Ir dar – atsiranda papildomų rizikų įstaigose iš naujo svarstant, derinant ir tvirtinant darbo apmokėjimo sistemas. Bet reikėtų pagrįsti šituos teiginius konkrečiais pavyzdžiais, kad būtų aiškiau, kas yra negerai.
,,Visų pirma, dabar jau niekas nežinos, ar tas koeficientas kaip nors kilo, nes jis skaičiuojamas iš principo kitaip. Be to, pats įstatymas itin klampus ir sudėtingas (ir čia ne tik mokytojų, bet ir administracijos atstovų nuomonė).”
Nesusipratimai visų pirma susiję su pamokų vadavimo ir užmokesčio už atliktą papildomą darbą specifika. Kaip žinia, ugdymo įstaigose įprasta praktika mokytojams vaduoti nesančių kolegų pamokas. Ir nors už šiuos papildomus darbus užmokestis neproporcingai mažas, pedagogai solidarizuodamiesi ir rūpindamiesi sklandžiu ugdymo procesu tas veiklas vykdydavo. Naujojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Kiekviena priemoka, nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, negali būti mažesnė kaip 10 procentų pareiginės algos, o jų suma negali viršyti 80 procentų pareiginės algos.“ Kyla klausimas – o kaip vykdyti šitą nuostatą, jeigu bus vaduojama trumpesnį laiką?
,,Nesusipratimai visų pirma susiję su pamokų vadavimo ir užmokesčio už atliktą papildomą darbą specifika.”
Panaši situacija ir su namų mokymu, jeigu jis trunka neilgai ir yra mažai savaitinių pamokų. Ar tai reiškia, kad bus nemokama darbuotojui už tam tikras atliktas darbo funkcijas? Ar bus mokama, kai per kažkiek laiko bus sukaupta atitinkama suma? O jeigu tai įvyks tik per metus? Arba dvejus? Čia kyla dvi dilemos: visų pirma, kas vaduos pamokas, jeigu už tai nebus mokama arba sumokama kada nors, visų antra, ar tai nebus Darbo kodekso pažeidimas? Juk už papildomą darbą privaloma sumokėti per mėnesį. Tai garantuoja LR DK 146 straipsnis, o jį pažeidus taikomas 147 straipsnis.
,,Panaši situacija ir su namų mokymu, jeigu jis trunka neilgai ir yra mažai savaitinių pamokų. Ar tai reiškia, kad bus nemokama darbuotojui už tam tikras atliktas darbo funkcijas?”
Kaip oficialiai teigiama Valstybinės darbo inspekcijos puslapyje: „Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Šiuo metu patvirtintas delspinigių dydis yra 0,1 procento. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai išmokos turėjo būti sumokėtos.“
Žinoma, čia įstatymų nesuderinamumo problema, bet kažkodėl tai tampa būtent mokytojų ir administracijos galvos skausmu. Kaip spręsti šitas teisines kebeknes? Juk ugdymo procesas vyksta – vaduoti pamokas, dėl tam tikrų ligų vaikus mokyti namuose reikia ir už tas papildomas paslaugas mokėti irgi reikia čia ir dabar. Kitaip ugdymo įstaigose oficialiai ir absoliučiai legaliai pažeidinėjamas LR DK 146 straipsnis.
Šiomis dienomis pasiekė ŠMSM raštas „Dėl priemokų už pavadavimą mokėjimo biudžetinių įstaigų darbuotojams“, kuriame atsiranda išaiškinimas, kad „<…> laikantis teisingo apmokėjimo už darbą principo, skiriant priemoką būtų pagrįsta atsižvelgti į pavadavimo trukmę, t. y. darbuotojui skirta priemoka turėtų būti ne mažesnė kaip 10 procentų pareiginės algos, mokamos pavadavimo laikotarpiu (pvz., jei darbuotojui pavedama trijų dienų laikotarpiu pavaduoti kitą darbuotoją, jam skirta priemoka turėtų būti ne mažesnė kaip 10 procentų jo pareiginės algos, apskaičiuotos už tris dienas, kuriomis jam paskirtas pavadavimas).“
,,Žinoma, čia įstatymų nesuderinamumo problema, bet kažkodėl tai tampa būtent mokytojų ir administracijos galvos skausmu. Kaip spręsti šitas teisines kebeknes?”
O jeigu vedė tik vieną pamoką ar tris? Ar nebus taip, kad tada nesieks to stebuklingojo 10 procentų pareiginės algos ir trūkt už vadžių – vėl iš pradžių. Ir po mėnesio kito pasieks naujas raštas, kad ankstesnis ministerijos pateiktas išaiškinimas netinka ir neturėtų būti taikomas (taip jau ką tik įvyko). Tarsi apsidrausdama ir norėdama atsakomybę perkelti ugdymo įstaigoms, ŠMSM akcentuoja, kad „Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, Įstaigoje taikomi priemokų dydžiai ir jų skyrimo tvarka turėtų būti detalizuoti įstaigos darbo apmokėjimo sistemoje.“ Tai ir būtų ta tvarka nustatyta, jeigu įstatymai nesukeltų tiek betvarkės.
Kita didelė rizika – visose ugdymo įstaigose iš naujo svarstomos ir tvirtinamos darbo apmokėjimo sistemos. Ir čia jau daug kas priklauso su administracijos sąmoningumo ir gebėjimo kompleksiškai pažvelgti ne tik į paties įstatymo privalumus ir trūkumus, bet ir į darbo sąlygas, kurias galima (ne)sukurti savo kolektyvui. Naujojo įstatymo III skyriaus 5 dalis įpareigoja, kad „Prieš biudžetinės įstaigos vadovui nustatant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, Darbo kodekso nustatyta tvarka turi būti atliktos informavimo ir konsultavimo procedūros“, tačiau Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Šakos kolektyvinės sutarties, pasirašytos 2022 m. kovo 2 d., 8 punkte akcentuojamas suderinimas su profesine sąjunga. Jaučiate skirtumą tarp informavimo, konsultavimo ir suderinimo procedūrų?
,,Kita didelė rizika – visose ugdymo įstaigose iš naujo svarstomos ir tvirtinamos darbo apmokėjimo sistemos.”
Manau, jis akivaizdus. O juk galima pradėti interpretuoti teisės aktus ir ignoruoti būtinybę tam tikrose įstaigose suderinti naująją sistemą su profesinės sąjungos nariais. Kyla rizikų, kad tuo pasinaudodami kai kurie vadovai galėtų savavališkai pakreipti tvarkas tik administracijai palankia kryptimi visai nepagalvodami, kad šiais laikais mokytojai, kurių netenkina sudarytos sąlygos, gali pasiieškoti kitos įstaigos ir kito vadovo. Arba nesuderinimo atveju gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją.
,,Jaučiate skirtumą tarp informavimo, konsultavimo ir suderinimo procedūrų? Manau, jis akivaizdus. O juk galima pradėti interpretuoti teisės aktus ir ignoruoti būtinybę tam tikrose įstaigose suderinti naująją sistemą su profesinės sąjungos nariais.”
Kuo galbūt kliaujamasi tokiu atveju? Manau, galvojama apie mokytojų norą turėti saugiai pažįstamą nekonfliktišką aplinką ir/ar nepakankamą teisinį išprusimą. Tikrai taip nėra visur, bet kartais pasitaiko labai pamokančių atvejų, kai į naujai siūlomas tvarkas pasistengiama įrašyti, jog „<…> direktorius turi teisę iš dalies arba visiškai pakeisti šią sistemą, su pakeitimais supažindinant visus darbuotojus.“ Vadinasi, yra tik vieno žmogaus valia ir galia. Tikrai demokratiška? Jeigu tokie ir panašūs „pasiūlymai“ bus suderinti, jie taps galiojančiais! Ir čia ne mano kūrybinės improvizacijos, čia mokytojus pasiekiantys punktai iš naujai kuriamų darbo apmokėjimo sistemų. O tokių, vienašališkai nepalankių, atsiranda net ne vienas ir ne keli.
,,Todėl šiuo metu mokytojai priversti galvoti ne tik apie atnaujintas ir be tinkamų mokymo priemonių įgyvendinamas programas, ne tik apie tarpinius atsiskaitymus, kuriems (ironiškai tarstelsiu – kaip netikėta) nėra deramai pasiruošta, bet ir apie teisines savo darbo sąlygų kebeknes.”
Todėl šiuo metu mokytojai priversti galvoti ne tik apie atnaujintas ir be tinkamų mokymo priemonių įgyvendinamas programas, ne tik apie tarpinius atsiskaitymus, kuriems (ironiškai tarstelsiu – kaip netikėta) nėra deramai pasiruošta, bet ir apie teisines savo darbo sąlygų kebeknes. Kodėl taip vyksta? Gal vis dėlto tikimasi kaip nors pasiekti, kad mokytojai neapsikentę paliktų ugdymo įstaigas ir profesija taptų sparčiausiai nykstančia? Ir nežinau, čia ironija, sarkazmas ar gūdi realybė.
