Atėjus laikui spręsti, ar tarpiniai šiais mokslo metais reikalingi, švietimo politikams turbūt net nekilo klausimas ,,Būti ar nebūti“. Žinoma, kad būti, nes yra visagalis žodis ,,reforma“, kuriuo, atėjus laikui atsiskaityti, galima prieš nosį rinkėjams pamojuoti, dar yra įsisavintos projektų lėšos, dar įvairiapusis spaudimas, galų gale, tikėjimas, kad veikti visada geriau nei neveikti.
Bet pažiūrėjus į tai, kokią sumaišį kelia to veikimo pasekmės, galima konstatuoti – šiuo atveju geriau būtų buvę neveikti. Tiksliau, analizuoti klaidų, nesėkmių, krizinių situacijų priežastis, rizikos veiksnius, kilusias problemas, kreiptis į mokslininkus, kad atliktų tyrimus, kad apmąstytų, kas, kodėl ir kaip nesuveikė. Tačiau tam būtų prireikę tiek išminties, tiek ilgalaikės atsakomybės ir tiek drąsos, kad nežinau, ar kuri politinė jėga Lietuvoje sugebėtų tai sau leisti. Todėl eilinį kartą, neįsiklausant į švietimo sistemos darbuotojų perspėjimus, buvo nuspręsta veikti. Nes visada galima parašyti pranešimą spaudai ir iškomunikuoti, kad viskas gerai, visada galima surasti vieną kitą specialistą, kuris pritars, jog laikas pats tinkamiausias, pasiruošimas geriausias, o kalti tie, kiti, prasmės ir esmės nesuprantantys arba per mažai pastangų dedantys, susitarti nemokantys (dėsninga, kad tų pritariančiųjų interesų ausys anksčiau ar vėliau išlenda).
,,Bet pažiūrėjus į tai, kokią sumaišį kelia to veikimo pasekmės, galima konstatuoti – šiuo atveju geriau būtų buvę neveikti. <…> Tačiau tam būtų prireikę tiek išminties, tiek ilgalaikės atsakomybės ir tiek drąsos, kad nežinau, ar kuri politinė jėga Lietuvoje sugebėtų tai sau leisti.”
Viešojoje erdvėje jau gerą pusmetį skamba disonansas. Kodėl taip vyksta? Kuri nors pusė meluoja? O gal yra nelinkusi keistis, ieškoti kompromisų? Kuo patikėti, kaip surasti tą aukso viduriuką žmonėms, kurie nedirba sistemoje, neturi artimųjų vienuoliktokų, bet stengiasi suvokti įvairius procesus?
Tiesiog į šitą situaciją dažnu atveju žiūrima iš labai skirtingų perspektyvų ir būtent todėl kyla tokios kardinaliai priešingos nuomonės. Manau, visų pirma pasiruošimas tarpiniams traktuojamas imant ne tą patį lyginimo pagrindą. NŠA ir ministerijos atstovai, kalbėdami apie pasiruošimą pokyčiams, turi omenyje techninę pusę – buvo matematikos bandomasis, jo metu vienuoliktokai dalyvavo tarpinių atsiskaitymų sistemos testavime. Tiesiog pažiūrėta, ar užtenka kompiuterių, klasių, ar nestringa interneto ryšys, ar mokiniai supranta atsiskaitymo principus. Kai kalbama apie pasiruošimą, kaip papildoma pagalba traktuojama viena kita užduotis, vertinimo instrukcijų ar kriterijų projektai, dar pažadas (dabar jau vykdomas) organizuoti mokymus vertintojams. Jeigu šitie procesai vyktų likus metams iki tarpinių, sakyčiau, kad visai laiku ir vietoje.
,,Tiesiog į šitą situaciją dažnu atveju žiūrima iš labai skirtingų perspektyvų ir būtent todėl kyla tokios kardinaliai priešingos nuomonės. <…>NŠA ir ministerijos atstovai, kalbėdami apie pasiruošimą pokyčiams, turi omenyje techninę pusę <…>.”
O kaip pasiruošimo procesą supranta ir kodėl nerimsta mokytojai ir juos vienijančios dalykinės asociacijos? Mokytojai praktikai pagal atnaujintas programas pradėjo dirbti rugsėjo 4 d., t.y., iškart, kai tik prasidėjo pamokos. Vadovėlius su atnaujinta informacija arba turėjo (kam labai pasisekė), arba ne (didžioji dauguma). Tada jau ką rado, tą kopijavo, perspausdino ir dalijo arba siuntė lapus, lapelius, lapų šūsnis, lapų kalnus. Metodinės medžiagos irgi, švelniai tariant, nelabai yra.
,,O kaip pasiruošimo procesą supranta ir kodėl nerimsta mokytojai ir juos vienijančios dalykinės asociacijos?<…> Mokytojai praktikai pagal atnaujintas programas pradėjo dirbti rugsėjo 4 d., t.y., iškart, kai tik prasidėjo pamokos. Vadovėlius su atnaujinta informacija arba turėjo (kam labai pasisekė), arba ne (didžioji dauguma). <…> Metodinės medžiagos irgi, švelniai tariant, nelabai yra.”
Kaip ruošti tarpiniams? Kaip kas suprato, taip tas ir ruošė. Pavyzdžiui, vos ne ultimatumais iš NŠA išreikalautas kalbėjimo dalies pavyzdinis darbas buvo pavienė (gana daug kritikos sulaukusi) medžiaga. O toliau – ta tema jokių naujų/senų vadovėlių, jokių mokymų. Kiek lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga (tie patys mokytojai) galėjo, tiek vieni kitiems padėjo. Kad suderintų ir patvirtintų vertinimo kriterijus, reikėjo parašyti peticiją ir surinkti virš 700 parašų. Tiesa, vertinimo kriterijai po to patvirtinti įsiklausius į bendruomenės įžvalgas. Tačiau mokymai – 40 val. po darbo, likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui iki paties patikrinimo. Į juos ne visi ir pakliuvo. Tam tikri vertinimo kriterijų trūkumai atsiskleidė per mokymus atliekant praktines užduotis. Ir tai normalu. Tačiau pokyčiams laiko nebėra. Apie diskusijas, išbandomus naujus variantus net kalbėti neįmanoma. Ir čia tik tai, ką tikrai iki skausmo gerai žinau. Bet girdžiu istorikų, matematikų, chemikų, biologų, informatikų ir kt. nuogąstavimus ir problemas, kurios analogiškos.
O ministras, viceministras, NŠA atstovai sako prie širdies ranką galį pridėti ir prisiekti – pasiruošta. Nes jie kalba apie techninę pusę. Bus arba beveik tobulai, arba force majeure, o čia jau niekas nekaltas. O kokie kiti kriterijai dar gali būti? Per sunkios, per sudėtingos užduotys, nespėtos išeiti temos – tai gal mokiniai tiesiog patingėjo ir nesimokė, per gerai save vertino… Arba ne – tai mokytojai nesugebėjo jiems išaiškinti. Mokytojai yra kalti, jeigu kažkas ne taip. Juk koks skirtumas, senas vadovėlis ar naujas, žinios, gebėjimai ar kompetencijos, skaitmeninės priemonės – nemokamos, mokamos, kokybiškos ar PDF formatai – profesionalas turi viską sugebėti.
,,O ministras, viceministras, NŠA atstovai sako prie širdies ranką galį pridėti ir prisiekti – pasiruošta.<…>Mokytojai yra kalti, jeigu kažkas ne taip. Juk koks skirtumas, senas vadovėlis ar naujas, žinios, gebėjimai ar kompetencijos, skaitmeninės priemonės – nemokamos, mokamos, kokybiškos ar PDF formatai – profesionalas turi viską sugebėti.”
Ir kalbėjimo dalį vertinant 8 naujus tekstus suvokti taip, kad paskui galėtų diskutuoti su 16 mokinių po 10 minučių (nesuprantanties apimčių pasakysiu – po 4 per mokymus įvertintų darbų jau pradėdavo svaigti arba skaudėti galva, atsirasdavo kitų nuovargį signalizuojančių požymių. O čia reikės ne vieną dieną taip dirbti). Išsakius nuogąstavimus dėl apkrovų tarpinių organizatoriams, buvo išgirsti tik ciniški pajuokavimai apie profesionalumą ir vieną kitą tekstuką. Po tokių frazių norėtųsi pasiųsti valdininkus toli toli ir kategoriškai atsisakyti dalyvauti tokiuose realybės išbandymuose. Šiais metais tebūnie, kitąmet turbūt taip ir padarysiu. Panašu, kad ne aš vienintelė. Ir tada valdininkai virkaus apie mokytojų sąmoningumą, atsakomybę, pašaukimą ir kitas moralines kategorijas, nors priežastys bus tiesiogiai susijusios su jų inicijuotomis nežmoniškomis darbo sąlygomis.
,,O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.”
Ką tik nuvilnijo pasipiktinimas dėl fizikos tarpinio. Ir paskui dar aplink jį nubangavo įvairios pozicijos, opozicijos, etiškos ir nelabai nuomonės. Tačiau net jeigu kalbėtume tik apie techninę pusę, tai irgi ne viskas buvo sklandu. Anglistai bijo trikdžių dėl galimų įrašų apimčių. Lituanistai abejoja dėl kokybiškų publicistikos tekstų, techninių sprendimų ir darbų apimčių. Istorikai kvestionuoja tam tikras temas arba jų nebuvimą. Kiekvienas patikrinimas ateina su savo achilo kulnais ir fobijomis. Galų gale sutrikdytas gimnazijų ugdymo procesas, nevisavertės likusios pamokos, tvyranti įtampa ir sumaištis – tai tik dalis tų niuansų, apie kuriuos turbūt net ne(pa)galvojo tie, kurių valioje buvo nuspręsti, būti ar nebūti. Būti ne visada yra teisinga, ypač jeigu neapmąstoma, KAIP, KODĖL, KADA ir KOKIA KAINA.
P.s. O ką dabar dar galima padaryti, jeigu suprantama, kad norėta, kaip geriau, o išėjo, kaip visada? Visų pirma, manau, būtų svarbu viešai pripažinti klaidas ir atsiprašyti už sukeltą sumaištį. O tada jau visiems susėdus galvoti apie tai, kaip taisyti susidariusią padėtį, kad ateityje tokių išbandymų būtų kuo mažiau.
