Pilkosios zonos pavojingos tuo, kad tai, kas jose vyksta, nepakliūna į visuomenės akiratį arba pakliūna labai fragmentiškai – bendru sutarimu tiesiog nutylimos galimos problemos. Priežasčių yra įvairių. Viena iš jų – baimė kalbėti viešai apie tai, kas neramina, nes galbūt diktatorius vadovas ir jo sukurta „baudžiamoji persekiojimo grupė“ tiesiog palaužė bandžiusius prieštarauti. O gal nepatogu, nes kolegos gali apkaltinti – skundikas. O kartais tiesiog galvojama – problemų daug, gyvenimas ir taip sudėtingas – kam jį papildomai komplikuoti, juk nieko pakeisti neįmanoma. O jeigu niekas nepatikės ir nepalaikys? Arba žmogus nesijaučia saugus, nes, tarkime, vadovas kitų vertinams teigiamai, turi stiprų užnugarį, yra įtakingas ir t.t.
Pilkosiomis zonomis gali tapti ir psichologinis mikroklimatas įstaigose, ir demokratija grįsto lyderiavimo imitavimas, ir daugelis kitų sunkiai įrodomų problemų. Net jeigu prisimintume rezonansinius įvykius, susijusius su mobingu ir tragiška kažkurio įtampos nepakėlusio darbuotojo pasirinkta išeitimi, tai tuo momentu šokiruota visuomenė lyg ir kilo į kovą, lyg ir buvo pradėtos ne tik diskusijos, bet ir teisiniai tyrimai, tačiau kažkaip tyliai tyliai tai pasibaigė.
Ar įvyko sisteminių pokyčių? 2022 m. įsigaliojo nauji Darbo kodekso pakeitimai, reglamentuojantys kovos su priekabiavimu ir smurtu darbe standartus ir priemones. Atsirado prievolė sukurti įstaigose dar vieną prevencinę grupę (o ją juk gali sudaryti ir mobingu užsiimantys asmenys), taip pat kilo anoniminių pasiūlymų-skundų dėžučių vajus, bet tai labiau forma nei turinys, apie kurį taip ir nesigirdi išplėtotų diskusijų.
Pratęstama anksčiau tyrinėtą temą, pabandysiu aptarti dar vieną situaciją švietimo įstaigose (galvoju, ne paskutinę). Ir šį kartą norėčiau patyrinėti tokį įdomesnį reiškinį – profesinės sąjungos kūrimąsi ir veiklą darbdavio (ir ne tik) lygmeniu.
,,Pratęstama anksčiau tyrinėtą temą, pabandysiu aptarti dar vieną situaciją švietimo įstaigose (galvoju, ne paskutinę). Ir šį kartą norėčiau patyrinėti tokį įdomesnį reiškinį – profesinės sąjungos kūrimąsi ir veiklą darbdavio (ir ne tik) lygmeniu.”
Pradžioje noriu pažvelgti į kelis probleminius aspektus, susijusius su profesinių organizacijų veikla. Visų pirma turbūt tai netinkamas sovietinių laikų šleifas, kai profsąjunga buvo dirbtinis besąlygiškai paklusnus nomenklatūrai darinys, turintis galią saviems paskirti tam tikrų „deficitinių“ gėrybių, kaupti įvairų turtą, tapti savotiška tarpininke tarp partijos struktūrų ir jai lojalių darbuotojų. Apie jokią kovą už žmonių teises tuo metu kalba net nėjo. Panašu, kad daliai tokią patirtį turėjusių bendrapiliečių galėjo likti asociacijų su tais laikais.
Deja, atrodo, kad kai kurios profsąjungos (ar kitokios darbo grupės) iki šiol išlaiko patogių susiderėtojų ir dokumentų pasirašytojų funkcijas. Tik dėl formos kartais šiek tiek pakritikuodamos, klaidžiuose valdžios koridoriuose jos puikiai iš anksto viską susiderina, prisiderina ir tampa pavyzdinėmis „gerietėmis“. Tikiuosi, kad tai postsovietinis atavizmas, kuris turėtų laikui bėgant išnykti.
,,Deja, atrodo, kad kai kurios profsąjungos (ar kitokios darbo grupės) iki šiol išlaiko patogių susiderėtojų ir dokumentų pasirašytojų funkcijas. <…> Tikiuosi, kad tai postsovietinis atavizmas, kuris turėtų laikui bėgant išnykti.”
O dabar jau keliaukime prie šių laikų profsąjungų padalinių kūrimosi istorijų. Didžiausia problema yra susijusi su administracijos požiūriu. Nors Konstitucijos 50 straipsnyje yra rašoma: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus“, o Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnyje apie veiklos laisvę akcentuojama, kad „Asmenys, trukdantys teisėtą profesinių sąjungų veiklą, atsako pagal įstatymus. Profesinių sąjungų veikla negali būti administracine tvarka nutraukta ar laikinai sustabdyta“, o 10 straipsnis reglamentuoja tarpusavio santykius, tačiau vadovų, jų pavaduotojų požiūris kartais būna kategoriškai negatyvus. Kodėl? Juk „Profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus.“
Tai ar konkreti administracija yra linkusi pažeidinėti įstatymus ir apriboti ekonomines socialines teises, ar įstaigose gajos tos anksčiau minėtos vadovų-feodalų tradicijos, kurias pakeisti neleidžia įsivazduojamas lyderio orumas, ar vis dar gyvuoja sustabarėjęs požiūris į vertikalią karjerą – demokratinio valdymo yra tik tiek, kiek patogu vadovui, o paskui prasideda imitavimas? O gal viena eina kartu su kita?
Tiesą pasakius, esu girdėjusi įvairiausių, kaip anksčiau galvojau, legendų, kad vadovai, sužinoję apie darbuotojų ketinimus, tiesiog ištardavo: „Tik per mano lavoną.“ Profsąjungų yra, o lavonų-vadovų, besimėtančių prie ugdymo įstaigų, nepastebėjau, tai lyg ir neparemta faktais legenda.
,,Tiesą pasakius, esu girdėjusi įvairiausių, kaip anksčiau galvojau, legendų, kad vadovai, sužinoję apie darbuotojų ketinimus, tiesiog ištardavo: „Tik per mano lavoną.“ Profsąjungų yra, o lavonų-vadovų, besimėtančių prie ugdymo įstaigų, nepastebėjau, tai lyg ir neparemta faktais legenda.”
Deja, pasirodo, paremta, tik frazės dažnu atveju skamba paslėptai, metaforomis ir subtiliais grasinimais (ne)užmaskuotos. Pačiai teko profsąjungos kūrimąsi mokykloje organizuoti ir stebėti prieš pat streiką, artėjant krizinei situacijai, todėl aplinkybės iš esmės kitokios. Daug vėliau išgirdau, kad buvo direktorių, kurie tuo metu pakėlė tokias audras, jog planavusieji jungtis greitai greitai pakeitė savo kryptį. Buvo primigtinų prašymų „nepapjauti“, pagailėti adminstracijos atstovų, jų vaikų ir sveikatos, elgtis sąmoningai. Buvo net iš aukštesnių instansijų nurodymų žodžiu, kad įstaigos susidurs su rimtomis (taip pat ir finansinėmis) problemomis, jeigu patys vadovai nesugebės „suvaldyti“ savo kolektyvų.
Tiek to, tarkime, direktoriai nenori, kad bendruomenė dalyvautų streike, trikdytų ugdymo procesą, įsiveltų į atvirą konfrontaciją su ministerija. O ramiu laikotarpiu turbūt viskas vyksta sklandžiau ir demokratiškiau? Kad nebūtų tuščio kalbėjimo, kaip viskas vyksta, pasitelksiu keletą iškalbingesnių pavyzdžių. Jie visi realūs, tačiau šį kartą tebūnie nuasmeninti, nes manau, kad tokių personažų ir situacijų pilna Lietuva. Tik vieni papasakoja, o kiti dėl anksčiau minėtų aplinkybių nutyli.
Vienoje iš švietimo įstaigų darbuotojai, sugalvoję, kad reikia vienytis ir įkurti organizaciją, kurioje veikdami saugotų savo teises, nusprendė iš pradžių, mėtydami pėdas, susitikti kavinėje, kad administracijos atstovai nesužinotų apie tokius ketinimus ir neužkirstų kelio psichologiškai paveikdami kolektyvą. O kad tokiems nuogąstavimams būna pagrindo, įrodo kitas pavyzdys – kitoje ugdymo įstaigoje pasiryžusieji stoti į profsąjungą vos per kelias valandas stebuklingai persigalvojo. Ir ne keli, o beveik kelios dešimtys.
,,Pradėjus aiškintis situaciją, įstaigos direktorius pasakojo, kad darbuotojai patys po vieną ėjo į jo kabinetą… pasitarti ir nusprendė, kad be profsąjungos jiems geriau. Ir čia ne trisdešimties metų senumo, čia šių dienų situacijos, kurios parodo, kaip ciniškai kai kurie vadovai pamina net konstitucines žmogaus teises.”
Pradėjus aiškintis situaciją, įstaigos direktorius pasakojo, kad darbuotojai patys po vieną ėjo į jo kabinetą… pasitarti ir nusprenė, kad be profsąjungos jiems geriau. Ir čia ne trisdešimties metų senumo, čia šių dienų situacijos, kurios parodo, kaip ciniškai kai kurie vadovai pamina net konstitucines žmogaus teises. Ką tada kalbėti apie visas kitas? Sakote – galima kreiptis į teisėsaugos institucijas. O kaip jums atrodo, kiek darbuotojų prieš liudydami vėl ateis į direktoriaus kabinetą „tiesiog pasitarti“ ir išėję pakeis savo nuomonę? Paradoksalu, tačiau tai iki šiol vyksta švietimo įstaigose, vadinasi, mes turime ir ypač toksiškos darbo aplinkos pavyzdžių.
O juk iš tiesų pirminė organizacija yra kolektyvinio saugumo jausmą kuriantis darinys – tiesiog darbuotojai susitaria, kad jie vieni kitus palaikys iškilus probleminėms situacijoms ir galės paprieštarauti, jeigu administracijos atstovai dėl kažkokių priežasčių netinkamai interpretuos darbo santykius ir juos reglamentuojančius dokumentus. Ir nors patys darbuotojai gali kažkokių niuansų nežinoti, profesinės sąjungos visada savo nariams teikia teisininkų konsultacijas ar pagalbą. Gal tokių situacijų nėra?
,,O juk iš tiesų pirminė organizacija yra kolektyvinio saugumo jausmą kuriantis darinys – tiesiog darbuotojai susitaria, kad jie vieni kitus palaikys iškilus probleminėms situacijoms ir galės paprieštarauti, jeigu administracijos atstovai dėl kažkokių priežasčių netinkamai interpretuos darbo santykius ir juos reglamentuojančius dokumentus.”
Deja, jų daugiau nei galima įsivaizduoti. Kartais vadovai pasako, jog jų įstaiga vieno ar kito įstatymo netaiko, nes pasirašytas toks susitarimas (net kai garantuoja Darbo kodeksas), kartais stengiasi geresnes sąlygas sudaryti kažkam artimesniam nesilaikydami jokių objektyvių kriterijų ir t.t. Galų gale yra tam tikra bedravimo su pavaldiniais kultūra ir būna, kad tai, kas deklaruojama ir kas iš tiesų vyksta, skiriasi kaip diena nuo nakties. O vadovai leidžia sau tokį bendravimo toną ir tokias frazes, kad darbuotojams po to tenka ir vaistus gerti, ir net greitąsias kviesti (vėlgi rėmiausi tikromis situacijomis ugdymo įstaigose).
,,O vadovai leidžia sau tokį bendravimo toną ir tokias frazes, kad darbuotojams po to tenka ir vaistus gerti, ir net greitąsias kviesti (vėlgi rėmiausi tikromis situacijomis ugdymo įstaigose).”
Kuo daugiau gilinuosi į tą temą, tuo labiau man atrodo, kad daugiausiai aistrų vadovams sukelia mintis, jog profesinė sąjunga gali tapti realia jėga, suveikiančia tada, kai vyksta kas nors, kas gali pažeisti dirbančiųjų teises. Kitu atveju visai neaišku, kodėl kartais Darbo tarybos netampa priešiškumo objektu, o profsąjungos tampa. Tai gal skirtumas yra imitacinis ir realus veiksmas? Nes jeigu viskas demokratiška, tai koks skirtumas, kaip vadinasi grupė žmonių, kurių dalyvavimas turėtų garantuoti skaidrumą ir viešumą? Deja, tenka išgirsti apie tai, kad vadovai bendrų susirinkimų metu stačiokiškai nutildo savo darbuotojus, priklausančius organizacijai, sąmoningai sukuria jiems sudėtingesnes sąlygas, pagrasina nemokėti už papildomus darbus (nors kitiems sumoka), šmeižia ir žemina viešai arba už akių, bando supriešinti su kitais darbuotojais pasakodami apie tai, kad pastarieji turi kentėti dėl kažkokių mistinių situacijų ar lengvatų.
,,Kuo daugiau gilinuosi į tą temą, tuo labiau man atrodo, kad daugiausiai aistrų vadovams sukelia mintis, jog profesinė sąjunga gali tapti realia jėga, suveikiančia tada, kai vyksta kas nors, kas gali pažeisti dirbančiųjų teises.”
Susidaro toks įspūdis, kad ir kai kuriose ugdymo įstaigose vyksta savotiška nematoma kova ir vadovo kompetencija bus atskleista tik tada, jeigu jis sugebės bet kokiomis priemonėmis suardyti profsąjungą, palaužti jos narių valią, supriešinti dalį kolektyvo su tais, kurie dar turi jėgų paprieštarauti neteisėtiems veiksmams. Yra buvę net tokių atvejų, kai prieš nepaklusnųjį užkuriama visa mobingo mašina nesibodint pasijungti į pagalbą ne tik tėvelius, bet ir mokinius. Žinoma, jeigu žmogus turi jėgų priešintis, galima pasiekti ir teismus, net sulaukti jų tinkamų sprendimų, bet ar tai normalu? Sakysite – gal į organizacijas tiesiog stoja konfliktuoti mėgstantys žmonės? Bet tose pačiose ugdymo įstaigose besikeičiantys vadovai kuria visiškai kitokias bendradarbiavimo su profesinės sąjungos nariais tradicijas. Tai gal vis dėlto esmė yra požiūris į mokytojų koletyvą ir demokratijos procesus?
Ar tikrai mes tinkamai auklėsime jaunąją kartą, jeigu su ja dirbs nuolankiai paklusnūs, bijantys savo teises ginti ar prieštarauti neteisybei mokytojai? Arba jeigu jie bus viskam abejingi. Ar tikrai demokratija kaip idėja puiku, tačiau mokyklose svarbiausia ūkiškumas ir tvirta ranka – arba kumštis, apsuptas likčiotojų ir tūpčiotojų. O tai ko paskui stebimės, kai miestuose merais renkami tokie pat kumščiai?
,,Ar tikrai mes tinkamai auklėsime jaunąją kartą, jeigu su ja dirbs nuolankiai paklusnūs, bijantys savo teises ginti ar prieštarauti neteisybei mokytojai? Arba jeigu jie bus viskam abejingi.”
Kodėl paskui dalis gūžčioja pečiais – kas vyksta su mūsų visuomene, kodėl neatpažįstame pigaus populisto, praeityje skendusio korupcijos skandaluose, kodėl nebesvarbus ciniškas požiūris į teises, į orumą, galų gale į gyvybes, kodėl leidžiame į politinius postus įžengli verslui, kurio ausys kyšo diktatūros apimtose šalyse? Kada tai galėtų baigtis? O gal ir tada, kai mokyklose leisime mokytojams pasijusti oriais, laisvais žmonėmis, kad jie galėtų kryptingai auklėti, ir ne tik žodžiais, bet savo poelgiais, jaunus, orius, laisvus žmones?
Ir visai pabaigai tokia šį kartą beveik hipotetinė situacija iš mokyklos gyvenimo. Švietimo skyriaus valdininkai, įpareigoti ministerijos, anketoje klausia, kaip mokytojai ugdo mokinių pilietiškumą ir kritinį mąstymą. Ir mokytojai atsako, kad valstybinių švenčių proga direktoriaus nurodymu sukuria programą, kurioje kartu su vaikučiais padainuoja apie laisvą Lietuvą ir pašoka „Klumpakojį“.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat šį straipsnį galite rasti čia
