Švietimo bendruomenė jau seniai skalambija apie artėjančią grėsmę – pedagogų trūkumą. Ir jeigu šiai dienai kai kuriose mokyklose dar yra tiek mokytojų, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai (nesvarbu, kad kai kurie iš jų gal turi po 30 savaitinių pamokų, nes nerado kito specialisto), tai perspektyvoje tokia situacija bus kaip neįgyvendinama svajonė. Nenoriu nieko gąsdinti, tuo labiau būti švietimo Kasandra (ypač žinant, kaip jai baigėsi), o bet tačiau…
Švietimo politikai ir biurokratai galėtų sakyti, kad ieškoma išeičių, siūlomi sprendimai, kurie pasiteisina arba ne. Pavyzdžiui, veikia įvairūs projektai: programa „Renkuosi mokyti“, projektas „Tęsk“, įgyvendinama idėja mokėti papildomas stipendijas pasiryžusiems tapti mokytojais (o kad vėjais nenueitų pinigai, yra įpareigojimas tam tikrą laiką padirbėti mokykloje). Dar žinoma apie miestų ir apskričių iniciatyvas, įvairias siūlomas lengvatas ir kt.
Ar tai padės išspręsti problemas? Pavienes galbūt padės, sistemines – nemanau. Ir ne todėl, kad pasiūlymai būtų nieko verti (veikti kritinėje situacijoje geriau nei neveikti), o todėl, kad yra ir sistemos negerovių, kurios net tuos priviliotuosius gali per kelerius metus atgrasyti taip, jog paskui jokios papildomos sąlygos nepadės.
Vieną tokią problemą, įsišaknijusią ir išleidusią daug daug atžalų, ir norėtųsi aptarti detaliau. O gal pavyktų ją iš pilkosios tylėjimo zonos iškelti į dienos šviesą ir paskatinti ne tik diskutuoti apie skaudulius, bet ir imtis veiksmų juos šalinti.
Ir kalbėsiu šį kartą apie sunkiai apčuopiamas, tik įvairiomis povandeninėmis srovėmis jaučiamas, tačiau labai opias demokratija grįsto valdymo ir psichologinės atmosferos problemas. Žinoma, rašysiu iš mokytojos perspektyvos, bet gal ir koks vadovas kada į viešas diskusijas įsijungs.
,,Ir kalbėsiu šį kartą apie sunkiai apčuopiamas, tik įvairiomis povandeninėmis srovėmis jaučiamas, tačiau labai opias demokratija grįsto valdymo ir psichologinės atmosferos problemas.”
Švietimo įstatymo 59-ajame straipsnyje, reglamentuojančiame Švietimo įstaigos vadovo skyrimą ir jo įgaliojimus, 5.3. rašoma apie tai, kad vadovas „atsako už <…> demokratinį švietimo įstaigos valdymą, užtikrina bendradarbiavimu grįstus santykius, mokytojo etikos normų laikymąsi, skaidriai priimamus sprendimus, bendruomenės narių informavimą, pedagoginio ir nepedagoginio personalo profesinį tobulėjimą, sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką.“ Visi nors kiek laiko dirbę ugdymo įstaigose pritars, kad dažniausiai būtent nuo vadovo priklauso bendruomenės mikroklimatas ir tai, kiek ir kaip realiai įgyvendinami įvairiuose dokumentuose reglamentuoti demokratiniu bendravimu grįsto lyderiavimo principai.
,,Visi nors kiek laiko dirbę ugdymo įstaigose pritars, kad dažniausiai būtent nuo vadovo priklauso bendruomenės mikroklimatas ir tai, kiek ir kaip realiai įgyvendinami įvairiuose dokumentuose reglamentuoti demokratiniu bendravimu grįsto lyderiavimo principai.”
Norėčiau pradėti nuo apčiuopiamų ir nors kokiais skaičiukais pagrįstų pavyzdžių, įrodančių, kad įsakymai dažnu atveju yra formalūs ir ne visada veikiantys. Mokyklos vadovai dirba tam tikrų įstatymų ir reglamentų ribose, o viename iš jų yra įpareigojimas kiekvienais metais viešai pateikti savo veiklos ataskaitą. Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2018 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. V-279 16 punkte rašoma: „Švietimo įstaigos vadovas iki sausio 20 dienos parengia Ataskaitą, paskelbia viešai švietimo įstaigos interneto svetainėje ir pateikia svarstyti švietimo įstaigos bendruomenei <…> 17. Mokyklos bendruomenė per 10 dienų nuo Ataskaitos paskelbimo mokyklos interneto svetainėje turi teisę pateikti pasiūlymus dėl jos vertinimo mokyklos tarybai. Mokyklos taryba per 15 dienų nuo Ataskaitos pateikimo, įvertinusi Ataskaitą ir mokyklos bendruomenės narių siūlymus, priima sprendimą dėl mokyklos vadovo metų veiklos įvertinimo ir pateikia jį valstybinės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai (dalyvių susirinkimui) ar jos (jo) įgaliotam asmeniui, savivaldybės mokyklos – savivaldybės merui. <…>“
,,Norėčiau pradėti nuo apčiuopiamų ir nors kokiais skaičiukais pagrįstų pavyzdžių, įrodančių, kad įsakymai dažnu atveju yra formalūs ir ne visada veikiantys. Mokyklos vadovai dirba tam tikrų įstatymų ir reglamentų ribose, o viename iš jų yra įpareigojimas kiekvienais metais viešai pateikti savo veiklos ataskaitą.”
To paties įstatymo VI skyriuje, kalbančiame apie vadovo metinės veiklos kokybės užtikrinimą, viešas ataskaitų ir vertinimų skelbimas minimas kaip būtina sąlyga. O Nacionalinėje sutartyje, pasirašytoje 2022 spalio 10 d. 26 punkte rašoma: „Vertinant įstaigos vadovo veiklą, profesinė sąjunga, veikianti darbdavio lygmeniu, savo iniciatyva turi teisę pateikti, o vertintojo prašymu ji ar aukštesnio nei darbdavio lygmens profesinė sąjunga, kuriai priklauso įstaigoje veikianti profesinė sąjunga, pateikia savo išvadą apie vadovo veiklą.“
O dabar, mieli mokytojai, prisiminkite savo ugdymo įstaigų patirtis ir pagalvokite, ar šitos privalomos vadovų ataskaitos pasiekia mus/jus iki sausio 20 d., ar esate dalyvavę jų svarstyme ir teikę siūlymus. Kad klausimas nebūtų tik retorinis ir skirtas tik mokytojams, nusprendžiau atlikti mini tyrimą ir pažiūrėti vieno iš didesnių miestų visų mokyklų (gimnazijų, progimnazijų, pagrindinių ir pradinių) svetainėse iki sausio 20 turėjusias pasirodyti vadovų ataskaitas už 2022 m.
,,O dabar, mieli mokytojai, prisiminkite savo ugdymo įstaigų patirtis ir pagalvokite, ar šitos privalomos vadovų ataskaitos pasiekia mus/jus iki sausio 20 d., ar esate dalyvavę jų svarstyme ir teikę siūlymus…”
Prie penkių savivaldybės oficialiame puslapyje nurodytų mokyklų svetainių išvis nėjo prisijungti (teko ieškoti kitaip), viena buvo tvarkoma. Trylikoje ugdymo įstaigų vadovų ataskaitos į mokyklų svetaines įkeltos, o 19 – ne. Tiesa, 16 iš jų yra ataskaitos už 2021 m., vienoje naujausia informacija iš 2019 m., kitose neaptikau jokių ataskaitų pėdsakų. Vadinasi, darbuotojų teisė ir galimybė išreikšti savo poziciją dėl vadovo darbo kokybės yra smarkiai apribojama arba tiesiog ignoruojama.
,,Vadinasi, darbuotojų teisė ir galimybė išreikšti savo poziciją dėl vadovo darbo kokybės yra smarkiai apribojama arba tiesiog ignoruojama.”
Beje, galima daryti prielaidas, kad problemos įsisenėjusios ir valdininkams puikiai žinomos, nes 2020 m. NŠA paruoštoje „Švietimo įstaigos vadovų kasmetinio veiklos vertinimo ataskaitos analizės ataskaitoje“ rašoma apie tai, kad „interneto svetainėse švietimo įstaigos vadovo metų veiklos ataskaitos ir jų vertinimai privalo būti prieinami ne mažiau kaip 6 metus“, o paskui konstatuojama: „Tik kai kurių savivaldybių svetainėse galima rasti šias ataskaitas ar bent nuorodas į jas.“ O kas toliau? Toliau turbūt vadovų trūkumas ir žiūrėjimas pro pirštus į tam tikras situacijas.
Remiantis šitais duomenimis neįmanoma padaryti išvadų, kad vieni ar kiti vadovai dirba arba ne vadovaudamiesi demokratijos principais, bet akivaizdu – yra pakankamai atlaidžiai žiūrima į įpareigojimą savo mokyklų bendruomenėms pristatyti, viešinti veiklas ir rezultatus.
,,Remiantis šitais duomenimis neįmanoma padaryti išvadų, kad vieni ar kiti vadovai dirba arba ne vadovaudamiesi demokratijos principais, bet akivaizdu – yra pakankamai atlaidžiai žiūrima į įpareigojimą savo mokyklų bendruomenėms pristatyti, viešinti veiklas ir rezultatus.”
Kodėl tai gali turėti neigiamų pasekmių? Nes yra sukuriama iliuzija, kad mokyklos vadovas toks vienvaldis feodalas, kuris daro savo dvare, ką nori, o atskaitomybė yra tik prieš aukštesnio luomo atstovus (tokiais tampa valstybinės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos (jo) įgaliotas asmuo, savivaldybės mokyklose – savivaldybės meras). Žinoma, aš šiek tiek utriruoju, bet kad tokia situacija neprisideda prie mokyklos valdymo skaidrumo, bendruomeniškumo ir demokratiniais principais grįsto lyderiavimo – tai akivaizdu.
,,Kodėl tai gali turėti neigiamų pasekmių? Nes yra sukuriama iliuzija, kad mokyklos vadovas toks vienvaldis feodalas, kuris daro savo dvare, ką nori, o atskaitomybė yra tik prieš aukštesnio luomo atstovus (tokiais tampa valstybinės mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos (jo) įgaliotas asmuo, savivaldybės mokyklose – savivaldybės meras).”
Jeigu tai būtų vienintelis faktas, signalizuojantis apie tai, kad gal ne viskas su mokyklos valdymu, grįstu bendradarbiavimu, gerai, galima būtų tik lengviau atsidusti – kad tik tiek problemų būtų… Deja, šitie skaičiukai – tik ledkalnio viršūnė, labiau rodanti, kad tam tikri nuogąstavimai yra ne iš piršto laužti. Juk ne be reikalo kalbama apie mokytojų psichologinę būklę ir perdegimą.
2019 m. nepriklausomo tyrėjo prof. habil. dr. G. Merkio atliktame tyrime „Lietuvos mokytojų sociologinė apklausa apie darbo sąlygas ir lūkestį teisingam atlyginimui“ rašoma ir apie tai, kad kas antras Lietuvos mokytojas jaučiasi profesiškai perdegęs, o daugiau nei du trečdaliai mokytojų savo vaikams ir artimiesiems pedagogo profesijos rinktis nerekomenduotų. D. Bubelienė ir G. Merkys 2016 m. savo tyrime „Profesinis stresas ir jo poveikis mokytojų sveikatai: kiekybinės apklausos duomenys“ nustatė, kad kas trečias mokytojas (33 proc.) nuolatos patiria stiprų profesinį stresą, o daugiau nei kas ketvirtas pedagogas (29 proc.) jaučia klinikinius simptomus.
,,Jeigu tai būtų vienintelis faktas, signalizuojantis apie tai, kad gal ne viskas su mokyklos valdymu, grįstu bendradarbiavimu, gerai, galima būtų tik lengviau atsidusti – kad tik tiek problemų būtų… Deja, šitie skaičiukai – tik ledkalnio viršūnė, labiau rodanti, kad tam tikri nuogąstavimai yra ne iš piršto laužti. Juk ne be reikalo kalbama apie mokytojų psichologinę būklę ir perdegimą.”
Kaip vieni iš tokio streso šaltinių yra nurodomi ir santykiai su direktoriumi bei pavaduotojais. Beje, būtent ugdymo įstaigų vadovai yra tie, kurie savo netinkamu požiūriu į pavaldinius, į bendradarbiavimo kultūrą gali kurti tam tikrą atmosferą, sukeliančią psichosocialinius rizikos veiksnius. Šitą temą toliau tyrinėsiu, plėtosiu ir būtinai parašysiu kitą kartą. Nes, kaip minėjau, visas ledkalnis su savo galia paskandinti net „Titaniką“ vis dar ramiai plūduriuoja.
,,Kaip vieni iš tokio streso šaltinių yra nurodomi ir santykiai su direktoriumi bei pavaduotojais. Beje, būtent ugdymo įstaigų vadovai yra tie, kurie savo netinkamu požiūriu į pavaldinius, į bendradarbiavimo kultūrą gali kurti tam tikrą atmosferą, sukeliančią psichosocialinius rizikos veiksnius. Šitą temą toliau tyrinėsiu, plėtosiu ir būtinai parašysiu kitą kartą. Nes, kaip minėjau, visas ledkalnis su savo galia paskandinti net „Titaniką“ vis dar ramiai plūduriuoja.”
Ir pabaigai – kaip jums atrodo, jeigu jaunas, kūrybiškas, daug naujų idėjų turintis, pagarboje ir bendradarbiavimo atmosferoje brendęs pedagogas paklius į vis dar pasitaikantį vadovo-feodalo dvarą su jo vasalais ir žemai besilenkiančiais pavaldiniais, per kiek laiko jis išeis iš tos supuvusios sistemos negadindamas savo sveikatos ir nežemindamas orumo?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat šį straipsnį galite rasti čia
