Turbūt keistokai atrodau, bandydama nagrinėti administracijos ir mokytojų santykius tuo metu, kai mus kaip sniego griūtys viena po kitos užklumpa įvairios reformos. Iki galo neparuoštos, neišbandytos, tinkamai nefinansuojamos. Ir net jeigu ŠMSM teigs, kad yra kitaip, ir paskirtos mokyklos, kuriose testuojami pokyčiai, toks veiksmas svarbus tik pats dėl savęs, daromas turbūt vien tam, kad atsirastų ataskaitose. Nes nuo tų rezultatų niekas nebepriklausys: nebus koreguojama ar nesėkmės atveju atšaukiama tai, kas nepasiteisina (o jeigu vis dėlto bus – įvyks stebuklas).
Tai kuo čia dėta administracija, paklausite jūs. O tuo, kad tos reformų lavinos užgrius mokyklas. Ir tai bus viena po kitos ateinančios neišvengiamos krizinės situacijos, kurių stiprumas ir įtaka savijautai daugeliu atveju priklausys nuo vadovų lyderystės įgūdžių. Galbūt lyderystę skatins katastrofiškai mažėjantis mokytojų skaičius? Nežinau, bet abejoju dėl to. Panašu, kad yra nemažai ugdymo įstaigų, kur taip įsišaknijęs „kietos rankos“ principas, jog jis traktuojamas kaip savaime suprantamas.
,,Tai kuo čia dėta administracija, paklausite jūs. O tuo, reformų lavinos užgrius mokyklas. Ir tai bus viena po kitos ateinančios neišvengiamos krizinės situacijos, kurių stiprumas ir įtaka savijautai daugeliu atveju priklausys nuo vadovų lyderystės įgūdžių. ”
Deja, toksiški santykiai dažnu atveju paveikia darbuotojus ir ilgainiui palaužia jų valią priešintis. Yra buvę, kai net užsakytas psichologinis kolektyvo mikroklimato tyrimas nerodė realiai tragiškos situacijos, kuri, deja, klostėsi kolektyve. Vadinasi, dalis psichologinį spaudimą ar net smurtą priėmė kaip savaime suprantamą ir neišvengiamą hierarchinių santykių pagrindą (arba dar blogiau – tyrimą darė „savi“, galintys koreguoti išvadas). Keista, bet yra naujai atėjusių vadovų (ir pavaduotojų), kurie pasiduoda inercijai ir palaiko tokį bendravimą, pagrįstą manipuliavimu, baime, mėgstamų paklusniųjų ir „kitų“ konfrontacija, kiršinimu.
,,Deja, toksiški santykiai dažnu atveju paveikia darbuotojus ir ilgainiui palaužia jų valią priešintis.”
Sakote, sutirštinu spalvas? Prisiminkime, kai ateina laikas skirstyti valandas bendruomenės veikloms, kiek yra situacijų mokyklose, kai gerokai palankiau vertinami patinkantys/įtinkantys/tinkantys – vis atrandama priežasčių, kodėl jų veiklos svaresnės ir vertos daugiau papildomų valandų negu tų, kurie drįso paprieštarauti, ginti savo teises. Arba kai skirstomas krūvis ir klasės, kuriose reikės dirbti – kaip dažnai atsikeršijama nepatogiems darbuotojams, paskiriant jiems daugiau pasiruošimo reikalaujančias veiklas, sudėtingesnio mikroklimato kolektyvus, mažiau galimybių suteikiančias patalpas.
,,Prisiminkime, kai ateina laikas skirstyti valandas bendruomenės veikloms, kiek yra situacijų mokyklose, kai gerokai palankiau vertinami patinkantys/įtinkantys/tinkantys – vis atrandama priežasčių, kodėl jų veiklos svaresnės ir vertos daugiau papildomų valandų negu tų, kurie drįso paprieštarauti, ginti savo teises.”
Pavyzdžiui, yra gimnazijų III, IV klasės, kuriose atsakomybių ir įtampų gerokai daugiau, o darbo dienų per metus mažiau, negu pagrindiniame ugdyme, vadinasi, ir užmokestis mažesnis. Ir tik nuo vadovo priklauso, bus mokami kokie nors priedai, procentai ar ne, bus skirstomas krūvis laikantis sąžiningumo principų ar ne. Yra atvejų, kai toje pačioje ugdymo įstaigoje vieniems mokytojams priedai už veiklų sudėtingumą buvo skirti, o kitiems ne. O kad niekas nesužinotų, galima prisidengti susiderėjimo galimybėmis ir konfidencialumu. Žinoma, dar senovės romėnai užkariautojai laikėsi politinio principo divide et impera, bet mes juk kalbame ne apie užkariautas teritorijas, o apie kolektyvus, bendruomeniškumą ir bandymą išgyventi tomis sąlygomis, kurių išvengti neįmanoma.
Deja, deklaruojama laisvė ir pasirinkimo teisė, kalbant apie darbo apmokėjimo tvarkas, ugdymo įstaigose sukuria palankią terpę nebrandiems vadovams manipuliuoti kolektyvu ir remtis asmeniniais prioritetais, kurie ne visada yra objektyvūs. O dabar turėsime papildomos erdvės panašioms situacijoms. Juk ne paslaptis, kad įgyvendinant atnaujinamas programas lėšų visiems naujiems vadovėliams tikrai neužteks. Taip pat sumažintos lėšos skaitmeniniams poreikiams tenkinti.
,,Deja, deklaruojama laisvė ir pasirinkimo teisė, kalbant apie darbo apmokėjimo tvarkas, ugdymo įstaigose sukuria palankią terpę nebrandiems vadovams manipuliuoti kolektyvu ir remtis asmeniniais prioritetais, kurie ne visada yra objektyvūs. ”
Ministerijos atstovai teigia, jog senaisiais vadovėliais dar galima naudotis trejus metus, bet juk kai kur yra toks turinio pokytis, kad tai tampa neįmanoma. Vadinasi, kažkam vadovėliai ir kitos priemonės bus perkami, kažkam ne. Kas taps prioritetu, spręs administracija ir viena iš mokyklos darbo grupių. Žinoma, ne dėl mokyklos vadovų kaltės susidariusi problema bus sprendžiama vietoje ir turbūt toli gražu ne visada objektyviai.
Kita problema, vėlgi sukuriama ministerijos įtraukiojo ugdymo pokyčio, bus klasės, kuriose susidarys galimai sudėtingesnės (arba net labai sudėtingos) darbo sąlygos. Sakote, planuojama papildomai mokėti, skirti pagalbininkus. Remiantis jau dabar besiklostančiomis situacijomis galima teigti, kad dažniau taip nebus negu bus. Visų pirma, finansiniai įsipareigojimai teks savivaldybėms, kuriose pinigai ant medžių irgi neauga, be to tinkamų specialistų poreikis tikrai gerokai didesnis nei pasiūla.
Kokia galima išeitis? Vienas iš būdų sutaupyti – žodiniai susitarimai, kiek specialiųjų poreikių procentų nustatyti, kaip juos paskirstyti, kad nereikėtų labai didelio finansavimo. Nuo ugdymo įstaigų vadovų tai nepriklausys. Bet apie darbo ir mokymosi sąlygas bus galvojama jau mokyklos lygmenyje. Ir tik nuo administracijos lyderystės gebėjimų gali priklausyti, kaip tos problemos bus sprendžiamos vietoje – objektyviai ar myliu–nemyliu principu.
Dar į mokyklas atkeliauja išorinio pažangos ir pasiekimų vertinimo, vidurinio ugdymo sąrangos pokyčiai, kai gimnazijų II, III, IV klasėse bus organizuojami egzaminai arba jų dalys. Mokyklų vadovai turės rasti vykdytojų, vertintojų, taip pat socialinės–pilietinės veiklos koordinatorių. Žinant pačias blogiausias tradicijas, turbūt reikės dirbti laisvu laiku ir už apgailėtiną atlygį. Bus apeliuojama į mokytojų sąžinę, atsakomybę, pašaukimą ir t.t.
Kiekvieną kartą, kai tikimasi ne civilizuotų darbo santykių, o beveik savanoriavimo/vergavimo, pasitelkiamas manipuliavimas moralinėmis kategorijomis. Taip, šitą problemą sukūrė ne vadovai, bet jie irgi turės ją savo įstaigose spręsti. Kaip? Kažkodėl atrodo, kad didžioji dalis bandydami tam tikrus šantažo ir psichologinio spaudimo būdus.
,,Kiekvieną kartą, kai tikimasi ne civilizuotų darbo santykių, o beveik savanoriavimo/vergavimo, pasitelkiamas manipuliavimas moralinėmis kategorijomis.”
Galėtume sakyti, kad dažnu atveju mokyklų vadovai atsiduria tarsi tarp dviejų ar net trijų ugnių. Ir šitoje vietoje man kyla vienas klausimas – kodėl viešai girdimi tik pavieniai kelių mokyklų direktorių, keliančių problemas, balsai? Nejaugi ta neadekvati situacija visiems kitiems tinka? Tuo tiesiog netikiu. Gerai, tarkime, nedrąsu išsakyti kritiką apie savo tiesioginius darbdavius. O ką tada veikia mokyklų vadovus vienijančios organizacijos? Moko juos, kaip tramdyti ir priversti papildomai dirbti mokytojus?
Pavyzdžiui, neturite sistemos, pritaikytos vertinti kompetencijas – edukologai nesukūrė ir paleido reformą – nieko tokio, priversime mokytojus ją kurti ir pasiūlysime ministerijai geriausius variantus… Neturite pakankamai mokymo priemonių, skirtų SUP vaikų ugdymui, – nieko tokio, mokytojai laisvu nuo darbo laiku patys ką nors sugalvos…
,,Galėtume sakyti, kad dažnu atveju mokyklų vadovai atsiduria tarsi tarp dviejų ar net trijų ugnių. Ir šitoje vietoje man kyla vienas klausimas – kodėl viešai girdimi tik pavieniai kelių mokyklų direktorių, keliančių problemas, balsai? ”
Neturite papildomo finansavimo vykdyti įvairiems projektams, susijusiems su atnaujinamu turiniu, – nieko tokio, mokytojai padirbės papildomai per mokinių atostogas, juk jos tam ir skirtos (nors metinės valandos skaičiuojamos pagal kitokį principą). Ar taip veikia sistema? Ar taip mokyklų vadovai kuria palankią atmosferą, kad mokytojai galėtų dirbti savo tiesioginį darbą – mokyti vaikus? Ar vis dėlto jie bando įtikti savo vadovams ir parodyti, kaip sugeba sudėtingose situacijose išspausti iš pavaldinių paskutines jėgas?
Lenkiu galvą prieš tuos mokyklų vadovus, kurie saugo kolektyvus tiesioginiam darbui su vaikais ir tampa žaibolaidžiais visokiam biurokratiniam balastui. Deja, nėra labai daug tokių, kurie sudaro palankiausias įmanomas sąlygas savo darbuotojams, ypač nesibaigiančių pokyčių kontekste.
Panašu, kad kol kas dominuoja vadovai, kurie nori atrodyti/parodyti/pasirodyti/įrodyti, kad yra lyderiai, o ne realiai jais būti. Ir tada gimsta visokios imperium in imperio, kuriose vargšai pavaldiniai priversti šokti pagal savo pono dūdelę, kuri leidžia iki absurdo chaotiškus ministerijos užsakytus garsus. O kas atsakys už situaciją, kad tų pavaldinių mažėja ne dienomis, o tiesiog valandomis?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat šį straipsnį galite rasti čia
