Kiekvieną kartą, kai prasideda pokyčiai ir/ar projektų derinimas grupėse, atrodo, kad taip neaiškiai, suveltai ir miglotai niekada dar nebuvo. Paskui pažvelgiu retrospektyviai ir suprantu, kad principai iš esmės nesikeičia – deja, buvo, oi kaip buvo ir, panašu, bus dar ne kartą. Tas švietimo kelias vien grėbliais grįstas. Ir visai neaišku, kodėl ant jų taip su pasimėgavimu lipama deklaruojant, kad šį kartą viskas kitaip. Galbūt todėl, kad ne briliantai, perfrazuojant vieną dainą, o inercija ir blogi įpročiai yra geriausi mergaičių ir berniukų (viduriniosios grandies švietimo valdininkų ir politikų) draugai.
,,Tas švietimo kelias vien grėbliais grįstas. Ir visai neaišku, kodėl ant jų taip su pasimėgavimu lipama deklaruojant, kad šį kartą viskas kitaip.”
Trys ministrų galvos per ketverius metus buvo paaukotos ant visagalio politikos laužo. Dvi, sakyčiau, dėl neapdairaus elgesio, trečioji… nes tiesiog povandeninės srovės per daug ant seklumos nešė (nors turėjo talentą ta galva sau į kojas pašaudyti, turėjo – ką čia slėpti). Kas toliau?
Ketvirtoji – laikinoji, kurios vyras mokytojus matė kaip verkšlenančius komuniagas broilerius. Matyti yra viena, viešai tai pasakyti – kas kita. Net jeigu paskui priverstinai ir atsiprašyta. Nežinau, kur dar toliau/giliau/gūdžiau politikai gali pulti, kai apsimeta, kad tai normalu. Tai nėra normalu, ir jeigu ne tik deklaruojama, bet ir veikiama remiantis pilietinės visuomenės vertybiniais principais, net klausimas neturėtų kilti, ar galima nors ir laikinąja skirti būtent tokią politikę. Bet kai grėbliai galvas daužo, padai svyla, o privirta košė labiau į apnuodyti galintį jovalą panaši, ne laikas turbūt ir ne vieta apie pagarbą ir vertybėmis grįstą politiką galvoti.
Ar įmanoma būtų dabar išsigelbėti? Tiesą pasakius, nežinau, nes tas jovalas tokio tirštumo, ne per metus ir net ne per dvejus užmaišytas, o laiko taip mažai… Reikėtų beveik stebuklo tam, kad kas nors gero įvyktų. Aš jau galimai žaisčiau drąsiai ir net įžūliai – abejoju, ar įmanoma dar labiau susimauti nei per šituos mokslo metus pavyko ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms. Todėl reputacine, finansine ir visomis kitomis prasmėmis rizikuoti nebėra kuo. Teigiami pokyčiai turbūt būtų galimi tik priimant drastiškus, netikėtus, iš esmės padėtį galinčius išjudinti sprendimus, susijusius su visomis tomis problemomis, kurios kaupiasi kaip žaibai ir juodi debesys prieš audrą.
,,Aš jau galimai žaisčiau drąsiai ir net įžūliai – abejoju, ar įmanoma dar labiau susimauti nei per šituos mokslo metus pavyko ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms.”
Bet tam reikėtų tokio lyderio, kuris nebijotų artėjančių audrų. Ir kuriam skaudėtų/rūpėtų švietimas ne tik paskutinį pusmetį (iki rinkimų), o dešimtmečiams į priekį. Kol kas ir toliau žaidžiamas katės-pelės žaidimas. Todėl į oficialų raštą, kuriame viena profsąjunga (konkrečiai LŠDPS) kėlė klausimus apie galimas problemas, susijusias su planuojama naująja Valstybinių brandos egzaminų ir tarpinių tvarka birželio mėnesį, ministerija atsakė savo per daugelį metų ištobulinta valdininkų puskalbe. Atsakymo esmė – ačiū už informaciją, bet viskas gerai, viską suprantame, kontroliuojame ir valdome. Horizonte nėra jokių grėblių.
Taip, „tikime“, nes matome ir jaučiame tai savo kailiu. Ir ne vienus metus. Jeigu ir toliau taip, tai kitą birželį vėl pajusime visą absurdo didybę.
,,Visoms opozicinėms jėgoms, kurios per streiką savo vietas Seime puošė plakatais, kad palaiko mokytojus, kurie ėjo į mitingus ir sakė kalbas, pasiūlėme pasirašyti tam tikrus susitarimus. „
O gal galima turėti lūkesčių, kad ateis ryžtingi lyderiai? Visoms opozicinėms jėgoms, kurios per streiką savo vietas Seime puošė plakatais, kad palaiko mokytojus, kurie ėjo į mitingus ir sakė kalbas, pasiūlėme pasirašyti tam tikrus susitarimus. Be šūkių, deklaracijų, be tuščių frazių apie svarstomas galimybes ir numatomus tikslus tikslams pasiekti. Pasiūlėme konkrečius ilgalaikius žingsnius, konkrečius sprendimus, dėl kurių išdėstymo laike ir kitų įgyvendinimo galimybių galima tartis. Bet tai turi būti ne laminuotos skambios etiketės, ne keisti protokolai su dvigubais dugnais, o įsipareigojimai, realiai pagerinsiantys mokytojų (vadinasi, ir mokinių) padėtį. Vyksta susitikimai, pokalbiai, derinimai. Gal politikai supras, kad susitarti dėl bendradarbiavimo ir bandyti išbristi iš tam tikrų krizių galėtų būti racionalus, nuoseklus ir teisingas kelias. Laikas parodys.
O kol kas laukia intensyvios diskusijos dėl to, kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad kitą birželį ugdymo procesas netaptų dar viena imitacija VBE ir tarpinių atsiskaitymų paunksmėje. Kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad atnaujintos programos ir nacionaliniai patikrinimai būtų apie tą patį. Kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad mokytojai galėtų tiesiog oriai ir ramiai atlikti savo darbus, o visi kiti stengtųsi jiems bent jau netrukdyti. Kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad principingos, o ne tūpčiojančios ir linkčiojančios dalykinės asociacijos, sąjungos ir profsąjungos taptų realiais ministerijos socialiais partneriais, siekiančiais tų pačių tikslų. Kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad nepagarbą švietimo darbuotojams demonstruojantys viešieji asmenys būtų traktuojami kaip pažeidžiantys viešąjį interesą. Kas, kiek ir kaip galėtų kisti, kad aukščiausio lygio politinio pasitikėjimo švietimo lyderių galvos nebūtų suvirškintos viduriniosios grandies švietimo valdininkų. Kas, kiek ir kaip turėtų kisti, kad patys drąsiausi, išmintingiausi, ryžtingiausi lyderiai taptų ŠMSM politinio pasitikėjimo komanda, gebančia išvalyti grėbliais grįstą kelią, kuriuo iki šiol vedamas mūsų švietimas.
Kol kas tiesiog laukiame ir tikimės, kad nebus kaip su Godo.
