Ruduo, atėjęs su pažadu bet kuriuo atveju kiek įmanoma ilgiau palikti kontaktinį mokymą, įsibėgėja. Kaip ir pandeminė situacija. Iš jos yra ko pasimokyti. Ir visų pirma realaus, ne imitacinio plano, realiai įgyvendinamų, ne imitacinių veiksmų. Nes tik popieriuje prasmingos priemonės iškart smogia padidėjusiu visuomenės nesusikalbėjimu. Todėl visi kartu turėtume stengtis, kad to būtų kuo mažiau.
Tvarkos dėl izoliacijos ir testavimo jau net kelis kartus keitėsi. Bet dėl to nereikėtų pykti – specialistams tokia situacija irgi nauja. Vienus veiksnius galima numatyti ir suplanuoti, kitų ne. Todėl būtina išbandyti skirtingus variantus. Masinis testavimas – racionali išeitis. Šitoje vietoje visiškai pritariu visoms įmanomoms tvarkoms ir manau, kad jos, jeigu pritrūksta visuomenės sąmoningumo, galėtų būti dar griežtesnės. Turime visą laiką būti budrūs ir drausmingi.
Mokytojai supranta, jeigu reikia, padeda testuoti vaikus, vaduoja sergančius kolegas. Iš kitos pusės yra tvarkų, kurios trikdo ir pykdo. Pavyzdžiui, nedarbingumo priežastis. Net jeigu klasėje, kurią moko, akivaizdus ligos protrūkis, ir tuo pat metu Covid-19 užsikrečia mokytojas, jam nebus pažymėta, jog susirgo darbo vietoje. Kodėl? Dėl lėšų taupymo? Dėl nesusikalbėjimo? Yra duotas nurodymas šeimos gydytojams jokiu būdu nežymėti tos grafos? Iš tiesų apmaudu.
Mes visi žinome, kad mokyklos tikrai padidintos rizikos zonos ir mokytojai dalykininkai kiekvieną dieną turi 120-150 ilgai trunkančių kontaktų. Ir jų išvengti neįmanoma. Mes visi žinome, kad nėra absoliučios apsaugos, todėl rizika užsikrėsti gerokai didesnė. Bet lygiai taip pat suprasdami, kad kontaktinis mokymas labai svarbus vaikams, einame ir dirbame.
Solidarizuojamės su visuomene ir visi kartu bandome išgyventi tą situaciją. Tai kodėl, mokytojui susirgus, į šitas aplinkybes neatsižvelgiama? Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos puslapyje teigiama: „Kai medikai, pareigūnai ar švietimo darbuotojai užsikrečia koronavirusu vykdydami savo profesinę veiklą sveikatos, visuomenės saugumo, viešosios tvarkos palaikymo ar švietimo srityse, kai kontaktas su sergančiaisiais asmenimis yra neišvengiamas arba būtinas, jie laikino nedarbingumo laikotarpiu gali gauti 100 proc. darbo užmokesčio „į rankas“ dydžio siekiančią ligos išmoką. Nedarbingumo trukmė – iki asmuo taps vėl darbingas. Ligos išmoka – 77,58 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“.
Tą patį išaiškinimą pateikia ir SODRA: „Išduodant nedarbingumo pažymėjimą gydytojas turi nurodyti kreipimosi laiką, galimas užsikrėtimo aplinkybes ir nedarbingumo priežastį – „Profesinė liga“ bei ligos kodą pagal TLK-10-AM „U07.1“ Šiuo atveju profesinės ligos tyrimas nėra atliekamas ir priežastis „Profesinė liga“ šiuo atveju skirta tik identifikuoti asmenis, kuriems ligos išmoka būtų skiriama jiems susirgus COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) dėl jų profesinės veiklos funkcijų ypatybių esant neišvengiamam (būtinam) kontaktui su pavojinga užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu.“
Bent jau mūsų mokykloje nė vienam susirgusiam kolegai gydytojas nepažymėjo ligos priežasties tinkamai. Kiek žinau, kitur situacija panaši. Ar tikrai pilietis turi papildomai reikalauti, kad būtų laikomasi valstybės nustatytų susitarimų ir įstatymų? Jeigu taip, kažkas neveikia biurokratiniuose labirintuose ir tai būtina sutvarkyti.
Kita problema, manau, susijusi su neaiškia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komunikacija ir nepagrįstai sukeltais lūkesčiais dėl hibridinio mokymo. Taip nutinka, kai norima visiems įtikti ir nepasakoma visa tiesa. Vėlgi pandeminė situacija moko moko (ir niekaip neišmoko) geriau sakyti tiesą arba patylėti, nei manipuliuoti ir kalbėti kažkur kažką šalia temos. Vasaros pradžioje oficialių pareigūnų išsakytos mintys, kad rudenį kontaktinis mokymas bus derinamas su hibridiniu, atsigręžė prieš švietimo bendruomenę keistu kampu.
Jau tada vienoje darbo grupėje išsakiau nuogąstavimus. Viena iš rizikų – viešieji pirkimai, ir reikalinga technika nepasieks ugdymo įstaigų laiku. Žinoma, tai prognozuoti nebuvo sunku. Ji montuojama tik dabar – spalio pabaigoje. Bet technika – tik pati mažiausia šitos situacijos problema. Šalia naujų lentų, įgarsinimo aparatūros ir kt. turėtų būti gaminami mokytojų klonai – bent po vieną toje klasėje, kurioje vyks hibridinis. Ir ne šiaip klonai, o gebantys nemažai papildomai padirbėti. Arba iškart su kiekvienu komplektu ateitų ir lėšos papildomiems specialistams samdyti.
Suprantu, kad tai utopija, bet ji lygiai tokia pat, kaip utopija, kad mokytojui reikia tik pritaikytos technikos, o visa kita savaime išsisprendžia. Ir ministerijos valdininkai puikiai tą žino. Dar 2020 m. ŠMSM ir NŠA paruošė ,,Nuotolinio mokymo(si)/ugdymo(si) vadovą“, kur mokslininkai nagrinėjo ir hibridinio mokymo galimybes: „Tam reikalinga tiek infrastruktūra klasėje, tiek pagalbininkas kiekvienam mokytojui, padedantis organizuoti mokymosi procesą nuotoliniu būdu. Be to, būtina parinkti mokymosi metodus, tinkamus ir dirbti klasėje, ir nuotoliniu būdu, paruošti mokymo scenarijus. Atkreiptinas dėmesys, kad palikus visas šias veiklas vienam mokytojui, gali ne tik sulėtėti ugdymo procesas ir suprastėti kokybė, bet ir dalyviai gali emociškai perdegti.“
Tačiau tuo metu poreikis nebuvo toks skausmingai aktualus. Dabar situacija pasikeitė ir gal viliamasi, kad tų ankstesnių rekomendacijų niekas neskaitė. Yra išleistas papildymas ir jį pristatant ŠMSM svetainėje teigiama: „Hibridinio mokymo privalumai nusveria trūkumus, todėl šis mokymo būdas institucijoms turi gana dideles ateities perspektyvas.“
Perskaičiau tą papildymą. Pažiūrėjau pavyzdines pamokas, kurias siūlė kaip dalijimąsi gerąja patirtimi. Ačiū mokytojams, kurie ryžosi, bet… vienose iš tų pamokų dirbo keli specialistai vienoje klasėje, kitur sėdėjo keletas vaikų namuose ir keletas kontakte. Ir buvo visa tinkama technika. Toli nuo realios situacijos. Žinoma, gal yra IT entuziastų, kuriems tai ir įdomu, ir įveikiama, ir racionalu, bet kalbu ne apie pavienius atvejus, apie sistemą. Tiesa, dabar intensyviai siūlomi įvairūs mokymai, kaip naudotis IT hibridinio metu. Bet, kaip minėjau, visai ne technikos įvaldymas didžiausia problema (nors ją turės tik mažoji dalis specialistų, todėl apie normalias darbo sąlygas kalba irgi neina).
„Net jeigu klasėje, kurią moko, akivaizdus ligos protrūkis, ir tuo pat metu Covid-19 užsikrečia mokytojas, jam nebus pažymėta, jog susirgo darbo vietoje. Kodėl? Dėl lėšų taupymo?”
Dar 2020 09 ,,WeAre teachers“ savo straipsnyje nagrinėjo hibridinį mokymą ir pasitelkę įvairių šalių patirtis nustatė, kad net turint visas technines galimybes krūvis padvigubėja: atskiros užduotys, bendravimas su kontakte ir namuose esančiais, kitoks taisymas. Dauguma šaltinių kaip būtinas aplinkybes mini arba labai ribotą mokinių skaičių tiek klasėje, tiek namuose, arba kelis specialistus vienu metu. Todėl dėmesio koncentracija tik į IT nėra problemos sprendimas. Nebent NŠA ir ŠMSM galės pasidėti pliusiuką, kad suteikė metodinės pagalbos.
O kas vyksta mūsų mokyklose? Nuo rugsėjo tėvai, pasitikėdami ministerijos valdininkų pažadais, turi lūkestį vaikams izoliavusis gauti tam tikrą paslaugą – hibridinį mokymą. Be technikos, be papildomų pajėgų, be kokybiškų skaitmeninių mokymo priemonių, kurios palengvintų ruošimąsi, be numatytų lėšų už padidėjusį darbo krūvį, be pertvarkų, kurios padarytų tokį mokymą veiksnų.
Suprantu tėvus – jie girdėjo oficialių pareigūnų pažadus, o specifinės detalės – mokytojų, ne jų problema. Suprantu ir valdininkus – iki pandemijos užtekdavo visokių dėl pliusiuko vykdomų akcijų, leidžiamų dokumentų, imitacinių darbo grupelių – popierius iškęs viską. Tuo labiau, kad nelabai kas ką ir skaitydavo. Dabar kitaip – norėdami palengvinti savo likimą mokytojai ir dokumentus atsiverčia, ir vaizdo įrašus peržiūri, ir praktines rekomendacijas išsibando.
„Kokią pasidariau išvadą? Mokysiu tik kontaktiniu būdu. Arba nuotoliniu, jeigu prireiks. Nebent vaikų mažėtų perpus, nebent gaučiau pagalbininką, nebent atsirastų kokybiškas skaitmeninis turinys, nebent…”
O dabar situacijos iš karčiai juokingos šių metų rugsėjo patirties.
Staiga vakare sužinai, kad dalis klasių dėl rizikingo kontakto išėjo į izoliaciją. Tai šeštos – septintos klasės, todėl pasiskiepijusių mažai, gebančių dirbti savarankiškai dar mažiau. Visą vakarą ruoši priemones, sudarai detalius planus nuotolyje sėdintiems, siunti prisijungimų nuorodas, paruoši erdves virtualiems darbams įkelti ir t.t.
Kitą dieną dirbi su kiekvienoje klasėje vis kitaip (ne)veikiančiu kompiuteriu, projektoriumi, su pačiomis pigiausiomis garso kolonėlėmis, su mikrofonu, kuris girdisi tik prie pat kompiuterio priėjus, su 30 mokinių, iš kurių dalis sėdi namuose, ir toli gražu ne visi motyvuoti ir norintys dalyvauti mokymo(si) procese, su jų kompiuterių ir internetinio ryšio specifika, su skaitmeninėmis priemonėmis, kurias skubiai susikuri pati, nes kontaktiniam ir hibridiniam reikia skirtingų, su juokingomis situacijomis, kai klasėje atsakinėjantys mokiniai turi lakstyti prie kompiuterio arba visi kartu garsiai garsiai šaukti, kad sėdintys namuose irgi išgirstų, su kitų mokytojų patarimais, kad galima viena ranka rašyti paprastoje lentoje, o kitoje nutaikyti nešiojamo kompiuterio ekraną taip, kad sėdintys namuose viską matytų (mokame, mokame naudotis virtualiomis lentomis, bet jos ne visada tinka), su bandymu ,,multitaskinti“ vienu metu ir prieinant prie vaikų klasėje, ir prie ekrano – kaip ten tie kiti dirba…
Tų absurdiškų situacijų iš jau dabar sukauptos karčios patirties galima prirašyti ne vieną lapą. Kokią pasidariau išvadą? Mokysiu tik kontaktiniu būdu. Arba nuotoliniu, jeigu prireiks. Nebent vaikų mažėtų perpus, nebent gaučiau pagalbininką, nebent atsirastų kokybiškas skaitmeninis turinys, nebent… Nes taip, kaip yra – neišmokomas nei sėdintis klasėje, nei esantis namuose. Toks pusiau luptas, pusiau skustas darinys. Ir pati sudirgusi, nepatenkinta savo pamokų kokybe, jaučianti, kad tas mokslininkų perspėjimas apie perdegimo sindromą gali būti oi koks realus.
O susirgusiems, tiems, kurie turėjo izoliuotis ir vėliau grįžo į ugdymo procesą, galėtų būti numatytos lėšos papildomoms konsultacijoms. Ne grupėmis, o individualiai, gal keliems likimo draugams kartu. Manau, tai būtų tikslingas ir kryptingas darbas. Nes hibridinis toks, koks yra dabar, labiau mokymo proceso imitacija nei realybė. Kaip socialiniuose tinkluose jį komentuodamas pavadino vienas iš NŠA valdininkų, šiuo metu vyksta ,,fufla“, o ne mokymas. Tikrai pritariu, nors priežastis nurodyčiau visai kitas. Ir tas ,,fufla“ dar reikalauja per savaitę 5-10 papildomų neapmokamų pasiruošimo darbui valandų, begalinės įtampos pamokoje stengiantis suvaldyti situaciją ir turi nemažai kitų šalutinių poveikių.
Šiame tekste aptariau tik kelis fragmentus iš tos tikrai labai sudėtingos sistemos, kuri yra švietimas. Daliai visuomenės, kuri atsimena tik savo, kaip mokinių, buvimą mokykloje, gal dar girdi subjektyvius vaikų pasakojimus, turbūt sudėtinga suvokti, kiek visokių sudedamųjų dalių yra kiekviename veiksme, kiekviename reiškinyje. Ir jiems patogiau tikėti tais valdininkais, kurie sukelia nepagrįstų lūkesčių, tam tikras utopijas pristatydami kaip panacėjas. Kritinė pandemijos situacija tik išryškina sprendimų privalumus arba trūkumus. Norėtųsi tikėti, kad mes kaip visuomenė išeisime iš šitos situacijos mokėdami atskirti imitacinius pažadus nuo realaus vyksmo.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
