Niekada negalvojau, kad sulauksiu tokios dienos, kai Rugsėjo 1-osios sveikinimas bus ne apie mokinius, o apie mokytojus ir politikus. Deja, ji išaušo. Ir tokia niūroka ne tik dėl apsiniaukusio dangaus. Panašu, kad gyvenimas skyla į dvi dalis: šviesią ir prasmingą, susijusią su kasdieniu mokytojos darbu, kolegomis, mokiniais, jų tėveliais, ir tą, absurdo ir paradoksų kupiną, susijusią su švietimo politikais ir jų elgesiu krizinėse situacijose.
Įdomus pokalbis užvakar vyko Žinių radijo laidoje, kurioje Raigardas Musnickas diskutavo su Vytauto Didžiojo universiteto prof. Lauru Bieliniu ir Mykolo Romerio universiteto politologu Vytautu Dumbliausku. Daug dėmesio buvo skirta pilietinei visuomenei bei pačioms įvairiausioms krizėms mūsų valstybėje. Prof. L. Bielinis iškėlė problemą: ,,Kaip pagyvinti ir paversti mūsų gyventojus <…> piliečiais?“ Kaip vieną iš galimų realių išeičių minėjo profsąjungas. Su sąlyga, kad tos organizacijos būtų veiklios, principingos ir stiprios. Deja, politologas V. Dumbliauskas įžvelgė, kad ,,Valstybėje politikai ir biurokratai nepaiso piliečių.“
O dabar grįžkime prie ministerijos plano kreiptis į teismą dėl profsąjungos planuojamo streiko teisėtumo.
Tai parodo bandymą desperatiškai užgniaužti nebesuvaldomus procesus, kai viešieji ministerijos pranešimai (labiau panašūs į bandymus supriešinti dalį visuomenės su mokytojais) tampa jos pačios Gordijaus mazgu.
Tai atskleidžia, kad nenorima spręsti įsisenėjusių švietimo problemų – juk apie tai turėtų būti derybos ir planuojamos veiklų kryptys.
Tai išryškina galimai veidmainišką poziciją, kai iš pradžių kalbama apie teisę streikuoti ir demokratiją, o tada apie teisininkų planus būtent tokiomis priemonėmis malšinti nepasitenkinimą.
Bet tai ir gerokai giliau, ir skaudžiau.
Tai absurdiška situacija. Kol politologai/mokslininkai nuogąstauja, jog mūsų visuomenė – labiau gyventojai nei piliečiai, tuos, kurie pilietiškai pradeda priešintis netinkamiems sprendimams, sugalvojama gąsdinti/bausti teisminiais procesais. Čia įžvelgiu net labai pavojingą ir slidų kelią, kuriame nenuolankūs, aktyvūs piliečiai paduodami į teismą. O jeigu dar paskui kokius nors patogius, lojalesnius ,,netyčia apdovanos“, tai koks bus moralas? Ko mes, kaip visuomenė, išmoksime iš šio rudens? Veidmainystės, prisitaikymo, manipuliavimo, gąsdinimo strategijų ir nuolankumo? Ir kaip į valstybės istoriją įsirašys ši Vyriausybė ir šis ŠMSM ministras – ai, čia tie, kurie savo mokytojus, nepatenkintus dėl darbo sąlygų, po teismus tampė…
O dabar pažiūrėkite į nuotrauką. Štai čia tik mažoji dalis mokytojų, kurie šiandien dalijasi su mokiniais dėmesiu ir šiluma, o rytoj kaip profsąjunga gali atsidurti teisme. Nes mato problemas ir nesutinka nutylėti. Mūsų yra tūkstančiai. Tūkstančiai vis dar švietimo sistemoje likusių dirbti profesionalų. Tūkstančiai piliečių, kurie reikalauja, kad politikai ir biurokratai paisytų jų nuomonės. Mes išdrįsome.
Su Rugsėjo 1-ąja, mano šalies piliečiai!