Kas yra streikas – chaoso kėlimas ar demokratijos išraiška? Visi turbūt supranta, kad streikų nebūna ir visi visada dėl visko „susitaria“ tik diktatūros šalyse, kai nuolankumas, susitaikymas su absurdu, imitacinės derybos ir šimtaprocentinis pritarimas yra prievarta įdiegiami į kasdienybę, o kartais tampa ne tik (iš)gyvenimo būdu, bet ir pasaulėjautos pagrindu.
Tačiau streikas kaip demokratijos išraiška turi savo kainą. Ir labai didelę. Tai visada konfliktinė situacija su tam tikromis institucijomis ir dalimi bendruomenės. Tai situacija, kai išeinama į nežinomybę: iš rutinos į išbandymų kelią, iš saugios aplinkos į viešumą, kurioje kiekvienas galės mesti į tave akmenį. Ir mes, nes kitoje barikadų pusėje esantys bandys ne tik derėtis, bet ir diskredituoti, sukurstyti, patraukti savo pusėn neutralią visuomenės dalį. Atsiras ir savanorių pataikautojų, skubančių „užsidėti pliusą“, galbūt pasirūpinti ateities karjera ar atidirbti už suteiktas privilegijas.
,,Tačiau streikas kaip demokratijos išraiška turi savo kainą. Ir labai didelę. Tai visada konfliktinė situacija su tam tikromis institucijomis ir dalimi bendruomenės. Tai situacija, kai išeinama į nežinomybę: iš rutinos į išbandymų kelią, iš saugios aplinkos į viešumą, kurioje kiekvienas galės mesti į tave akmenį.”
Galų gale streikas – tai bandymas sukurti nepalankias sąlygas tam, kad žmonės paspaustų valdžios institucijas priimti kuo geresnius sprendimus. Tačiau tik brandi visuomenė gali suprasti, kad laikini nepatogumai yra ne streikuojančiųjų kerštas bendrapiliečiams, o veikiau nevilties ir pagalbos šauksmas.
,,Galų gale streikas – tai bandymas sukurti nepalankias sąlygas tam, kad žmonės paspaustų valdžios institucijas priimti kuo geresnius sprendimus. Tačiau tik brandi visuomenė gali suprasti, kad laikini nepatogumai yra ne streikuojančiųjų kerštas bendrapiliečiams, o veikiau nevilties ir pagalbos šauksmas.”
Taip, ir vėl tie mokytojai kažko nori, ir vėl ta pati profsąjunga laipios per langus. Taip, jiems tik parėkauti, o normalūs žmonės turi dirbti, turi paskolas mokėti. Dabar dar turės rūpintis, kur vaikus per streiką padėti. Ir reikalavimai jų nerealūs – tegul pasako, o iš ko atimti reikėtų, kad jiems duotų. Jeigu nepatinka, tegul eina dirbti kitur…
Kažkur girdėta? Man iki skausmo. Tačiau didžiausia problema turbūt ta, kad mokytojai ir eina kitur. O naujų beveik nėra. Jeigu viskas taip puiku, tai kodėl situacija kasmet blogėja? Deja, dažnas atvejis – kai konkrečioje mokykloje konkrečioje klasėje tais metais problemų dėl mokytojų stokos nekyla, dalis tėvų galvoja, kad viskas visur gerai. O perspektyvinis vaizdas, apimantis visos šalies kontekstą, ypač ateitį, jų nedomina. Ar tai brandu? Nelabai. Ar suprantama? Visiškai. Tačiau kai problemos nesprendžiamos ir dalis mokytojų galų gale netekę kantrybės imasi konkrečių veiksmų, manau, turėtume suprasti ir palaikyti.
,,Tačiau kai problemos nesprendžiamos ir dalis mokytojų galų gale netekę kantrybės imasi konkrečių veiksmų, manau, turėtume suprasti ir palaikyti.”
Visus metus girdėjau ir kitą pusę – padėtis tragiška, situacija blogėja – o kodėl tyli profsąjungos, kodėl nekelia problemų į viešumą, kodėl neskelbia streiko, kam jos išvis reikalingos, jeigu nieko nedaro ir t.t. Tai turbūt vėlgi tuos klausimus kelia žmonės, kurie aktyviai neveikia vienoje ar kitoje organizacijoje, kurie tiesiog tiki, kad profsąjunga, asociacija ar sąjunga – kaip užjūrio princas, atjosiantis ant balto žirgo ir vienu burtų lazdelės mostelėjimu įvesiantis tvarką karalystėje.
Bet švietimo bendruomenę buriančios organizacijos – tai tie patys į darbų rutiną įsukti mokytojai, kurie prisiima dar ir papildomų atsakomybių, įsipareigojimų stengdamiesi dėl bendrų interesų: laisvu laiku rašantys tekstus, viešinantys problemas, ginantys bendrus mokytojų interesus, einantys į įvairias darbo grupes, kuriose aukoja ne tik savo laiką, bet ir neatsistatančias nervų ląsteles, nes jiems skauda ir rūpi, nes supranta – o kas kitas, jeigu ne patys mokytojai. Laisvu laiku, vietoj poilsio ir/ar bendravimo su artimaisiais. Ar tai racionalu? Turbūt nelabai. Ar brandu? Tikrai taip. Pilietinės visuomenės sąmoningumas ugdomas ne deklaratyviais pareiškimais, o labai konkrečiais konkrečių žmonių veiksmais.
,,Pilietinės visuomenės sąmoningumas ugdomas ne deklaratyviais pareiškimais, o labai konkrečiais konkrečių žmonių veiksmais.”
Dabar nuo santykio su visuomene vėl grįžtu prie streiko idėjos, formos ir kitų žmonėms gal neaiškių formalumų. Deja, teisiškai paruošti streiką trunka maždaug metus. Jame negalima kelti jokių naujų (pačių aktualiausių) reikalavimų – privalo būti tik tie, kurie buvo pateikti kolektyvinėms deryboms. Lygiai tokie pat, lygiai tiek pat. Todėl kai žmonės sako – kodėl minimos tokios keistos datos, įtraukite dar ir tuos aspektus, išbraukite kitus, streikuočiau, jeigu įrašytumėte tą ar aną – jie tai sako iš nežinojimo, kad bet koks pakeitimas gali nuvesti iki teismo, kuris pripažins streiką kaip neteisėtą veiksmą.
,,Todėl kai žmonės sako – kodėl minimos tokios keistos datos, įtraukite dar ir tuos aspektus, išbraukite kitus, streikuočiau, jeigu įrašytumėte tą ar aną – jie tai sako iš nežinojimo, kad bet koks pakeitimas gali nuvesti iki teismo, kuris pripažins streiką kaip neteisėtą veiksmą.”
Tačiau kai kitos profesinės organizacijos lyderis viešojoje erdvėje pradeda kalbėti apie tai, kad jie jungtųsi, jeigu būtų pakeisti reikalavimai, kyla abejonių – tai teisinis neišmanymas ar tiesiog bandymas pataikauti tam tikrai visuomenės daliai, o gal gudrauti aiškinant valdžios institucijoms palankią savo organizacijos poziciją. Bet kuriuo atveju būtina žinoti – LŠDPS kelia visas švietimo sistemą kamuojančias problemas, o šitame savo veiklos etape yra atvira deryboms, pasiūlymams, kompromisams. Juk streikas skausmingiausias būtent tiems, kurie jį paskelbė. Tiek materialine, tiek moraline prasme. Jis skelbiamas, kai prieinama tam tikra kritinė riba ir nebematoma kitų galimybių kovoti dėl bendrų interesų.
,,Bet kuriuo atveju būtina žinoti – LŠDPS kelia visas švietimo sistemą kamuojančias problemas, o šitame savo veiklos etape yra atvira deryboms, pasiūlymams, kompromisams.<…>Jis skelbiamas, kai prieinama tam tikra kritinė riba ir nebematoma kitų galimybių kovoti dėl bendrų interesų.’‘
Esu mokytoja, kuri jau susiplanavo veiklas keliems mėnesiams į priekį, kuri turi nepaprastai įdomių pasiūlymų ir svarbių įsipareigojimų, kuri puoselėja asmeninius santykius su savo mokiniais ir jaučia begalinę atsakomybę už jų vedimą pažinimo keliu. Laimingiausia būčiau (kaip ir dauguma mokytojų), jeigu konfliktas sėkmingai baigtųsi neprasidėjus tikrajam neterminuotam streikui.
,,Laimingiausia būčiau (kaip ir dauguma mokytojų), jeigu konfliktas sėkmingai baigtųsi neprasidėjus tikrajam neterminuotam streikui.”
Tačiau kaip sąmoninga visuomenės narė suprantu, kad nesijausčiau turinti moralinę teisę kalbėti vaikams apie pilietinės visuomenės brandą, apie tarnavimą bendruomenei, apie nepakantumą melui ir manipuliavimui, jeigu šiuo momentu pasirinkčiau kitokią poziciją. Tai mano principinis vertybinis požiūris.
,,Todėl iškart galiu pasakyti – streikuosiu tiek, kiek reikės, kad tinkami ir mokytojams palankūs sprendimai būtų priimti.”
Todėl iškart galiu pasakyti – streikuosiu tiek, kiek reikės, kad tinkami ir mokytojams palankūs sprendimai būtų priimti. Kad derybos truktų kuo trumpiau, kviečiu visus: profsąjungas, asociacijas, sąjungas, politines jėgas, tėvus, mokinius, pavienius, organizacijoms nepriklausančius piliečius, vienytis, jungtis ir palaikyti. Streikas artėja ir tik nuo mūsų visų susitelkimo priklausys, kiek laiko jis truks. O aš labai, tiesiog labai labai noriu toliau dirbti mokytoja, o ne streikuoti.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
