Šiuo metu šalyje galima pasijusti tarsi tarpušvenčiu: vienas rinkimų etapas su savo pažadais, pasažais ir viražais baigėsi, kitas dar tik prasideda. Šiuo metu kaip po gero baliaus vieni džiaugiasi (ne)tikėta sėkme ir dalija pažadus ateičiai, kiti ieško, su kuo čia užšventus kitame etape (gal ir ketverius metus), treti jaučia sunkokas „pagirias“ ir bando apkaltinti netikusią aplinką arba bent jau sukrapštyti centų atsigaivaliojimui.
Visa tai vyksta stiprėjančių grėsmių ir vis tarpusavyje įsiplieskiančių konfliktų kontekste: pagaliau apie sudėtingą situaciją ir deficitinį biudžetą prakalbęs ministras visai nedera prie 13 pensijos pažadų ir žarstomų dovanų, vienos kairiosios partijos pirmininko ėjimas takeliais, kuriuos jau seniai išmindžiojo ir priteršė bebrai, sukėlė kitų narių ir rinkėjų pasipiktinimą, kažkieno giminaičio neatsargūs įrašai viešojoje erdvėje privertė kalbėti nepatogiomis temomis, kurių iki tol apdairiai buvo galima vengti.
Įdomiausia dalis rudenį buvo klausytis debatų ir politikų kalbų apie švietimą (žinoma, tik labai stiprių nervų interesantams). Visi iki vieno akcentavo prioritetus, rūpestį, dėmesį ir svarbą. Kaip gera nors kartą per ketverius metus pasijusti reikšmingiems. Kai kam gal ir su naivia viltimi, kad tikrai bus geriau.
Dar įdomiau buvo stebėti, kaip valdantieji bandė užglaistyti visus konfliktus ir užmaskuoti tą purvą, kurį buvo išpylę, tą košę, kurios privirė. Ir ką gi – šį rudenį fiksavau tris labai aiškias viešųjų ryšių akcijas:
rekomendaciją mokyklų vadovams pakelti algas dėl situacijos pavasarį suvaldymo – nieko nekainuojantis demagoginis žingsnis, nes sprendimai (be papildomų lėšų) deleguoti savivaldybėms;
100 eurų dovanų čekius švietimo darbuotojų poilsiui – čia turizmą rems ar kito sektoriaus žmones, turbūt taip ir liks neaišku, nes dabar jau kalbama, kad lėšų neužtenka;
pasirašytą preliminarią algų kėlimo sutartį su tam tikromis profsąjungomis – įdomi detalė – vos tik prireikia kokios nors nieko nekainuojančios demonstracinės versijos, iš karto pasirašoma ta pati kolektyvinė sutartis su tomis pačiomis profesinėmis sąjungomis – ir taip mažiausiai vieną kartą per metus. Ir čia, kad nebūčiau visiškai šališka (nes priklausau tai profsąjungai, kuri nepasirašo ir kritikuoja), norėčiau pacituoti ekonomistą J. Mundeikį, kuris išstudijavęs tos sutarties sąlygas, viešai išsakė savo nuomonę: „Fun fact, akivaizdu, jog buvo taip skubama pasirašyti, jog nepastebėta, kad nuspręsta santykinai MAŽINTI ŠVIETIMO FINANSAVIMĄ, nes indeksuoti siūloma su REALIU o ne NOMINALIU BVP augimu. Tad ne tik kad nelogiška iki 2022 pasiekti 6% BVP (2018 m. – 4.6%), bet pasiekti su realiu augimo tempu vietoj nominalaus, net ir teoriškai, neįmanoma.“
O dabar, kai jau baigėsi pirmasis turas ir galima numanyti, kad nepavyko palenkti nei švietimo darbuotojų, nei medikų (kuriems, beje, irgi neužteko lėšų visiems duotiems pažadams įgyvendinti), valdantieji gali drąsiai prabilti apie galimą lėšų visuomeniniam sektoriui mažinimą. Bet ir toliau debatuose visuomenę klaidina kalbėdami apie proveržį, sėkmingai pasibaigusias reformas ir visų laukiantį šviesų rytojų.
Bet užtenka apie rinkimus. Galima būtų pažvelgti į mokyklų kasdienybę šį rudenį. Liūdnoji dalis – kuo toliau, tuo daugiau ugdymo įstaigų renkasi nuotolinį mokymąsi, nes įsiplieskia infekcijų židiniai ir juos reikia suvaldyti. Ir čia mokytojai atsiduria padidintos rizikos zonoje, nes NVSC grėsmes traktuoja atsižvelgdamas ir į ekonominius skaičiavimus – jaunoji karta turi kiek įmanoma ilgiau likti ugdymo įstaigose, kad tėvai galėtų eiti į darbus.
Žodžiu, infekcija, kaip ir planuota, plinta mokyklose – ne visas rekomendacijas techniškai įmanoma įgyvendinti, ne visos jos paveikios, ne
visada grėsminga situacija traktuojama kaip grėsminga. Bet čia ne tik Lietuvoje – panašiai visame pasaulyje. Tik Lietuvoje, manau, biurokratinis valdininkų aparatas sukasi tokiu „greičiu“, kad didžioji dalis kilusių problemų, kaip ir pavasarį, paliekama spręsti pačioms švietimo bendruomenėms arba kiekvienam mokytojui taip, kaip jis sugeba. Ir planuojant įvairius pokyčius (kad ir atnaujinamas programas) neatsižvelgiama į pakitusias sąlygas.
„Kol kas beveik nediskutuojama apie kitokį laiko ir apimčių planavimą, turinio ir šaltinių skaitmenizavimą, programų suderinamumą ir integracijos galimybes, šiuolaikiniam žmogui reikalingomis kompetencijomis grįstą ugdymą ir pan.“
Kol kas, senu įpratimu, bandoma naudojantis povandeninėmis srovėmis ir (kaip tų bebrų) išmintais žinomais takeliais, užsitikrinti įtakų zonas ir poveikio laukus.
Pagrįsti labiau galiu situacija dėl atnaujinamos lietuvių kalbos ir literatūros programos, nes būtent ją seku, dalyvauju diskusijose ir viešuose pristatymuose. Manau, kad ji labai simptomatiška, atskleidžianti tradicinį (blogąja to žodžio prasme) santykį su inicijuojamais pokyčiais.
Vėlgi kad nebūčiau šališka, pateikiu citatą iš M. Grigaičio, dalyvaujančio atnaujinamų programų kūrimo procese ir siekiančio realių pokyčių, interviu LRT: „Be to, labai keista ministerijos atstovės, atsakingos už programų atnaujinimą, komunikacija: vienai asociacijai pareiškus nepritarimą programai, grupei buvo perduota informacija, kad visa lituanistų bendruomenė nepritaria projektui. Na, projekto kūrėjai yra lituanistų bendruomenės dalis ir jie projektui pritaria. Tad atsiranda povandeninių srovių, noras tendencingai formuoti nepasitenkinimą. Galiausiai lieka neaišku, ko gi ta ministerija nori.“
Taip sena kovoja su nauja. Kaip politikoje, taip ir švietime. Su intrigomis, ne visada sąžiningomis poveikio priemonėmis ir turtinga manipuliavimo patirtimi.
„Mūsų struktūriniai pokyčiai, strateginės kryptys, sisteminės reformos kas ketveri metai priklauso vis nuo naujų „profesionalų“, kurie po rinkimų įsisuka į savo verpetus ir pamiršta dosniai dalintus pažadus. O prie pačių įvairiausių švietimo atnaujinimo projektų dešimtmečiais prasibrauna tos pačios pavardės, net jeigu institucijų pavadinimai pasikeičia.“
Kas lieka mokytojams? Plaukti, išplaukti, viešinti, kovoti arba laukti, skęsti, nuskęsti, palikti skęstantį laivą visiems laikams…
Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo žmones po dykumą, kol atėjo į Pažadėtąją žemę. Jeigu vestume paraleles, mūsų dar lauktų dešimtmetis dykumoje… O gal vis dėlto galėtume greičiau?
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos narė ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Taip pat straipsnį galima skaityti čia :
