Lapkričio 22 LŠDPS pirmininkas A. Bružas kreipėsi į Prezidentę D. Grybauskaitę su prašymu vetuoti Darbo kodekso pakeitimus, kuriais mokytojams būtų atimtos išmokos, juos atleidus iš darbo nesant darbuotojo kaltei.
Prašymas
2011-11-23
Prezidentei D. Grybauskaitei
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 140 IR 141 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO
Lietuvos Respublikos seimas 2011 m. lapkričio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 ir 141 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriuo yra apribojamos biudžetiniame sektoriuje dirbančiųjų teisės gauti išeitines išmokas, kada darbo sutartys nutraukiamos ne dėl darbuotojo kaltės, o dėl įmonių, įstaigų, organizacijų darbo organizavimo pasikeitimų.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga nepritaria tokiai įstatymo redakcijai. Pagal siūlomą reguliavimą išeitinių išmokų mokėjimas bus nutraukiamas darbuotojams, kurie buvo ne dėl savo kaltės atleisti iš darbo valstybės ar savivaldybių biudžetinėse ar viešosiose įstaigose bei įmonėse, jei jie savo iniciatyva įsidarbina kitose valstybės ar savivaldybių biudžetinėse ar viešosiose įstaigose bei įmonėse.
Priėmus siūlomą įstatymo projektą beveik visi pedagogai, sveikatos priežiūros specialistai, socialiniai darbuotojai bei dar kelių profesijų darbuotojai prarastų teisę į išeitines išmokas, nes tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos, tiek ir kituose specifiniuose sektoriuose veikia beveik vien valstybės ir savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos. Darbuotojui ne dėl savo kaltės praradusiam darbą vienoje įstaigoje ir savo jėgom susiradus naują, jis prarastų išeitinę išmoką. Įvertinant tai, kad švietimo įstaigos beveik visos priklauso valstybei ir savivaldybėms, pedagogas negalės įsidarbinti, neprarasdamas išeitinės išmokos. Lygiai tokia pati situacija ir sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose.
Priimtas įstatymas sumažina darbuotojų teisių apimtis pagal darbdavio rūšį, taigi sukuria teisinę diskriminaciją darbuotojams, dirbantiems valstybės ar savivaldybių įstaigose, įmonėse, organizacijose. Toks reguliavimas negali būti pripažįstamas teisėtu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio prasme. Valstybės ar savivaldybių biudžetų, o taip pat jų viešųjų įstaigų ar įmonių lėšų taupymas negali būti pagrindas diskriminuoti „biudžetiniame sektoriuje“ dirbančius darbuotojus. Priešingu atveju tai leistų valstybei pasinaudojant savo privilegijuota (kaip įstatymo leidėjo) padėtimi atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus piliečiams. Priėmus siūlomą projektą būtų taip pat pažeista Europos socialinės chartijos (pataisytos) 24 straipsnio nuostata „darbuotojai, kurių darbo sutartis buvo nutraukta be svarbios priežasties, turi teisę į atitinkamą kompensaciją arba kitus tinkamus atlyginimo būdus“.
Pažymėtina, kad išeitinės išmokos tikslas nėra vien pragyvenimo lėšų užtikrinimas, kol darbuotojas neras kito darbo. Išeitinės išmokos tikslas taip pat yra ir tam tikras atlygis (kompensacija) darbuotojui už ilgametį darbą įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, atitinkamą indėlį į įmonės veiklą, lojalumą ir patį darbo sutarties nutraukimo ne dėl darbuotojo kaltės faktą. Taigi išeitinė išmoka taip pat atlieka tam tikro kaupiamo atlygio ir netesybų, sutartį nutraukiant be darbuotojo kaltės, funkcijas. Ilgą laiką vienoje įmonėje išdirbęs darbuotojas įgyja teisėtą lūkestį į savo indėliui į įmonės veiklą (stažą) proporcingą kompensaciją, jei darbo santykiai pasibaigtų dėl ne nuo pačio darbuotojo priklausančių aplinkybių. Ir šis atlygis (kompensacija) negali būti priklausomas nuo tolimesnio darbuotojo elgesio pasibaigus jo darbo sutarčiai. Priešingas aiškinimas paneigtų išeitinės išmokos diferenciaciją pagal nepertraukiamą darbo stažą – vargu ar nuo nepertraukiamo darbo stažo tiesiogiai priklauso laikas, kurio reikia naujam darbui susirasti.
Taip pat pažymėtina, kad projekte išdėstytas siūlomas teisinis reguliavimas neatitinka ir aiškinamajame rašte jam keliamų tikslų. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad projekto tikslas (parengimo priežastis) yra išspręsti darbdavio darbo prievolių perdavimo klausimus, kai likviduojant ar reorganizuojant įmones, įstaigas ir organizacijas darbuotojai yra perkeliami iš vienos įmonės įstaigos ar organizacijos į kitą, t.y. kad perkeliant darbuotojus nereikėtų jiems išmokėti išeitinių išmokų. Tokių tikslų galima pasiekti paprasčiausiai įrašant, kad išeitinė išmoka nėra mokama, kada darbuotojai, jų sutikimu bei darbdavių susitarimu ar valstybės institucijų sprendimais, yra perkeliami iš vienos įmonės, įstaigos, organizacijos į kitą. Nors, mūsų nuomone, taip yra ir dabar.
Pabrėžiame, kad piktnaudžiavimo teise problemos sprendimas, iš viso atimant teisę iš visų ar beveik visų biudžetiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų ir taip pažeidžiant darbuotojų teisėtus lūkesčius, yra negalimas ir netoleruotinas.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projektas buvo priimtas galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos seimo statuto reikalavimus. Priimta projekto versiją buvo įregistruota vos prieš dieną iki jo priėmimo ir neapsvarsčius jos nei pagrindiniame, nei papildomame komitetuose. Pagrindinis komitetas – Biudžeto ir finansų komitetas – savo išvadoje pritaria projektui, kuriuo aukščiau minėtas reguliavimas taikomas tik biudžetinėms įstaigoms, o priimtas neaiškiomis aplinkybėmis įregistruotas projektas jau numato itin platų reguliavimo taikymą. Socialiniai partneriai nebuvo informuoti nei apie šio projekto svarstymą pagrindiniame komitete, nei apie naują projektą. Mūsų nuomone, toks įstatymų leidybos „už uždarų durų“ pavyzdys nėra sektinas demokratinėje visuomenėje.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei motyvus, prašome Jūsų nepasirašyti Lietuvos Respublikos seimo 2011 m. lapkričio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 ir 141 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto bei grąžinti jį Seimui tobulinti.
Aleksas Bružas
