Streikas tikrai nėra mano svajonių veikla, bet nesijaučiu gerai, kai matau tiek manipuliacijų žodžiais ir skaičiais, kai po ,,susitarimais” ir ,,atnaujinimais” slepiasi sąlygų bloginimas, bet labiausiai nuvilia požiūris, kad mokytojai nesupranta, jog nėra pinigų, o švietimui skiriamos didelės sumos.
Mes iš tiesų nesuprantam, kaip taip gali būti – gal nukreipiama projektams, programoms, kada nors parašysimiems vadovėliams, tik ne atlyginimasms? Dar piktina mokytojo sąžinės tikrinimas ir jos gylio matavimas – streikuoji, nes tingi, nes nerūpi vaikai, nes neskauda dėl tėvų, kurie neturi kur palikti vaikų ir taip toliau. Tai, žinokit, netingim, o streikuoti yra ir finansinis nuostolis, vaikai rūpi – ir mokiniai, ir savi, bet mokiniams turbūt geriau nepavargęs, darbu patenkintas mokytojas, o saviems – stabili mama, galinti jiems pasiūlyti ne tik ledų, bet ir kelionę bent į kaimynines šalis. Ir tėvai rūpi – pati esu mama ir žinau, kaip nepatogu, kai eini į darbą, o vaiko nėr su kuo palikti…
Todėl lipu iš komforto zonos ir garsiai sakau: STREIKUOSIU, nes nebenoriu tyliai kampe zyzti, nes noriu pasakyti garsiai, kad reikia pokyčių.
Ir norėčiau tikėti, kad pagaliau tie, kas gali pokyčius inicijuoti, ateis ne savo jėgos demonstruoti, ne manipuliuoti, ne mokytojų sąžinės matuoti, o įsiklausyti, suprasti ir tartis.
Indrė Kastravickienė yra Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja LŠDPS narė
